Prisiminiau rašytoją Žemaitę,
Panašią į visas mamas,
Kurios atsinešė ir kraičio
Languotas vilnones skaras...
Rišdavosi ir vasarą,
Šaltais vakarais per darganą,
Apsiausdavo pečius
Rudens sulaukusios,
Šiltai sutikdavo žiemas...
Neryškios buvo skarų spalvos –
Ruda, melsva,
Pagražinta raudonu tulpių rašteliu –
Džiugino saulę apsigręžusią,
Baltą plaukų sruogą dengė
Po margintu pluoštu,
Išaustu jų pačių…
Kada nusiriša jau paskutinį kartą,
Sulanksto ir palieka dukrai,
Kad apklostytų vaikus…
Kiek tokių tebeturite skarų?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą