Darželiuose puikuojasi,
Kai klevų lapai rausta,
Rožės ir astrai,
Daugelis kitų,
Jurginų galvos linksta
Tik po stiprių šalnų.
Saulutės veidas kaista
Trumpiau ir vis žemiau,
Žvaigždėms dangus atsiveria iš anksto,
O nuotoliai atrodo
Dar arčiau.
Mūsų regėjimas – iš žemės,
Norėtųsi ir iš dangaus,
Bet nežinodami iš anksto,
Kas visatą kūrė,
Dievybe pavadinome
Ir laikome prie namo
Rožės ilgokai žydintį žiedelį,
Kad būtų sieloje šviesiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą