Vakaras

Tolokai nuėjau

Nuo savo lūkesčių, svajonių,

Paklydau buityje...

Atsigręžiau į praeities takus

Ir nutirpau...

Kiek ten nepamačiau žabangų,

Kiek daug nežinios,

Kada gyvenimas – tik tavo,

Ne tau jis džiaugsmą dovanojo,

Kiek nerimo ir skausmo pažinau...

Nepasakosiu, nesuprasi,

Šalia juk nebuvai.

Tau – savas kelias,

Savas pažinimas

Ir kerintis rytais saulėtekis,

O mano – vakaras arti...

Sustojau ir bijau nakties,

Kaip nusibraukti šydą

Nerimo ir netekties?

Pridėk man tiktai ranką

Prie plazdančios širdies,

Minutę patylėk.