Menkas

Nepurtyk, vėjau, senos obelies,

Ji tiek regėjo kirčių

Ir obuoliai maži,

Maži pavasarį žiedai,

Per vasarą nespėja atsigauti....

Prašau, negąsdink žiemą

Šalčio slibinais,

Jų tokios stiprios galvos,

Kad byra nuo šakų

Sustingusi žievė,

Apsamanojusi, bespalvė,

Nubyra ir susmenga

Vis į tą pačią žemę;

Ar ji laukinė, ar paskiepyta

Kitos šalies skiepu,

Vis į tą pačią žemę krenta obuolys,

Tiktai senosios yra menkas.