Ilgu

Vaikeli, ką veiki?

Žinau, žaidi...

Su savimi kalbuosi.

Kai tuščia kambary,

širdyje tuščia.

Tuščiom akim žiūriu,

Neužsimerkusi matau – tai vaizdiniai,

Kaip senos foto,

Dantytais pakraščiais,

Spalvotos, pilkos.

Ką tu kalbi, neišgirstu,

Už lango brazdina lietus

Ir paskutinis sniegas limpa, -

Tiek besmegenių purvinų,

Sustingusių...

Šalia sėdėjai ir piešei, karpei,

Tuščiuose kambariuose

Tavo žingsniai liko...

Taip ilgu be visų,

Net ir tada, kai jie užauga.