Aukšti bažnyčios bokštai
Melsvą dangų remia,
O kryžiuose-tyli malda;
Čia krikštas, atlaidai
Ir paskutinis žmogaus kelias-
Pradžia ir pabaiga darbų-
Rūpintojėlio susimąstančio dažnai.
Ir nesvarbu,
Kaip pavadinsi tėtį, mamą-
Palaiminta ranka,
Kai duona riekia
Ir valgo ją be rūpesčių vaikai...
Bažnyčios varpas atsitiesti kviečia:
Priklaupk minutei
Prie altoriaus, pavargai.
Apsidairau-kiek daug aplink gėlių,
Atrodo, pasipuošę net skliautai.
Į ateitį takelį noriu nubarstyti...
Gal jas ir tu pasodinai?
O, kaip gražiai pražydo!
Palaiminti darželiai ir gimti namai.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą