Kas medžiui žievę taip nudyrė,
Kad akį traukia jo plika šerdis?
Kur daug, ten stovi nuo senumo
Net pasvirę, sveiki ir gražūs-augt galės.
O prie kelių ir vieškelių dulkėtų,
Kai mindo koja-svetima, žiauri,-
Tiesia rankas į dangų,
Tarsi prašydami pasigailėti...
Kraujuojanti žaizda- gili, skaudi.
Tiek metų svetimieji kelius mynė
Ir geležinkeliai tarsi per širdį nutiesti,
Kad į rekrūtus, svetimon šalin
Greičiau išvežtų jaunus vyrus-
Prieš šimtus metų iki dabarties.
Kada išgis žaizdota siela,
Ar susitaikyti tauta kada galės?
Siūbuos šakas net ir pavienis,
Ilgam skriauda ir medžiui neišblės.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą