Prirašytos paraštės

P. s.

Trumpas gyvenimas,

O ir kiekvienos dienos slinktį

Reikia vis pasikartoti,

Ko neprisimenu dažnai,

Praleidau vieną pamoką

Ir vėl esu pirmokė,

Su kuprine ar su kupra –

Jaučiuosi šiaip ir taip...

Negrįžtami laikai,

Kada buvau maža,

Padainavau prie lizdo,

Su mažaisiais šokau –

Pavieniui ir bendrai, –

Kiekvienas žingsnis sekėsi lengvai...

Dabar ir kojų pėdos

Brinksta, sunku atsistoti,

Surasti savo ritmą

Ir naujų išmokus, –

Lyg po skambučio

Vėl į pirmą klasę sugrįžau,

Pasikartojau, kažką pamiršau.

Ateinu prie ribos

Ir už virvutės patampau –

Nemoku rašto,

Paraštės užbrėžti nebemoku,

O raidės klaiposi,

Tarsi iš juokų veidrodžio išlindusios,

Dar pasišaipo...

Vienatvė, vienas, vienišas

Susipina ir žodžiai, – kažką praleidau,

O kada, nepajutau.

Ona Baliukienė

Augalas

Kiekviena dilgėlė,

Kietis ar kitas augalas

Turi ir savyje kažko,

Tik reikia jį suprasti

Ir įvertinti.

Iš dilgėlės – pavasarį sriuba,

O kietis – amarus sunaikins...

Daržovės – tai vaikai,

Juos reikia sėti, nuravėti

Ir kas dieną laistyti,

Tiktai po gero laiko pamatai,

Kas gi iš jų išaugo...

Kas nepatinka, vis ravi,

Bet į tą pačią žemė grįžta

Ir piktos, gležnos, –

Visiems norisi gyventi...

Padovanoja žemė daug vaikų,

Kiekvienam reikia ne tik šaukšto,

Kai vargas ar nelaimė

Prislėgia pečius,

Kalbu graudžius žodžius,

Kaip savo tylią maldą,

Apie sodybą ir daržus,

Kurie šiaip sau neauga...

Pro debesis žiūriu

Dar vienas lietaus debesys

Lėtai praslinko,

Balta kaip obelis pavasarį lieku,

Po vieną lapą krenta,

Krenta ir vis krenta,

Dabar tik rudens vėsą pajuntu...

Saulėtekis kas rytą

Tarsi pūlinys ištrykšta

Ir nieko nebelieka,

Tiktai laukt žiemos,

Kai po ledu upelių versmės tyška,

Neduodamos srovėms išnykti,

Pulsuoja, kaip širdis,

Kuri ilgokai daužėsi

Ir kėlėsi iš miego,

O dieną praregėjau...

Gal tik sapne verkiau?

Dar vieną debesį su lietumi

Šiandieną palydėjau,

Vėjas už rankos nusitvėrė,

Pabėrė daug lašų,

Palietęs liemenį skubėjo obuolių.

Tokia tuščia ir nukrėsta lieku,

Gumbuota kakta atsivėrė,

Tau paskutinį obuolį nešu...

Kam ta išpažintis kiekvieną dieną?

Kad sapnuose būtų ramu?

Karšta rudens arbata

Žiedai seniai nukrito,

Ruduo atiduoda,

Ką vasarą gavau...

Ne, ne ašara nurieda,

Tiktai keli šalti lašai...

Žydėjo, nužydėjo,

Pilu kaip į aruodą,

Kas liko po lietaus,

Ne, tik ne ašaką,

Ji visada viduryje,

Prinokusią raudoną uogą,

Su ja lūpas dažau...

Neskubink, pailsėsiu,

Priklaupsiu prie vagos,

Pasėsiu liekanas,

Erškėtrožių arbatos,

Jos viduje išlieka

Iki kovo pabaigos...

Nauju erškėčio žiedu

Tave sužavėsiu,

Po taip ilgos žiemos,

Paskęsime žiedynuose,

Kurie ir duria...

Ne, neverkiu, neguosk.

Riešutų metas

Kartą gyveno senelis ir senelė.

Jie turėjo vištytę ir gaidelį. Pasiuvo...

Prisimeni, ta pasaka –

Labai labai sena,

Ji niekada ir nesibaigia

Ir ne todėl, kad išmušė gaidelis

Akelę vištai raibai...

Bet rado ir akla namus,

Turėjo kam papasakoti,

Kas nutiko,

Tikėjo, kad seneliai pasakys,

Kas gera, o ne pikta...

Kas rytą juos palabina,

Nuprausia, duoda riešutų

Ir saugoja nuo vilko.

Bet – toks gyvenimas;

Suplyšta rūbai,

Nusidėvi klumpės,

Pasek savo vaikams,

Juk pasaka graži,

Tegu nebijo vilko,

Jis tąkart buvo ir nekaltas...

Keliai pro mišką, pamiškės –

Vis pilna riešutų

Ir šįmet renkam.

Tada tik tampame akli,

Kai smėlio kelias

Į kalnelį dulka...

Saugom jaunus

Ruduo – tai paskutinis

Blyksnis šilumos,

Prašvitus – šilta,

O dieną bėga debesėliai,

Medžių viršūnes budina,

Kad augtų...

Tik ant jaunų auglių

Pasisupa vėjelis

Ir dulka parmintu keliu

Per mišką prie pušų ir eglių,–

Jos ir žiemą žalios,

Bet neauga...

Kai nusileidžia

Ant spyglių šalna,

Prasideda laiko kaita,

Nors mėlynas dangus,

Ta pati saulė,

Užsnūsta senos šakos

Iki pavasario,

Daugelis nebe išsprogsta, –

Žiedai myli jauną...

Saugokim visus,

Net seną, kuriam šalta...

Ona Baliukienė

Savos obelys

Gražiausi savo sodo obuoliai,

Kada prinoksta dar ant obelies,

Saulėje įrausta,

Kada iš žemės mylimos

Pasisemia jėgos

Ir darosi sultingi.

Giliai įleidžia obelys šaknis,

O ten – tiek maisto,

Vėl padalina obuoliams,

Vieniems daugiau, kitiems mažiau,

Tik rudenėjant krenta,

Lyg nusileidžia iš dangaus,

Į žemę bumbsi...

Atrodytų, kad veltui,

Tik skiepus pirkai

Ir valgai savo,

Surinktus ar skintus.

Oi, kokie brangūs tokie obuoliai...

Savo vaikams vis įdedi su meile

Ir į širdies kraitę,

Džiaugiuosi, kad renku užaugusius,

Taupau, kaip žemę,

Ant kurios užaugau.