Audra net rudenį

Juk buvo dienos,
Pamenu, juk buvo,
Kai audros nejutau;
Vėjelis pro ausis tik sruvo
Ir aš su juo lėkiau.
Menu, ir vasara dar buvo,
Mylėjau ir juokiausi,
Kartais ir klupau...
Prisimenu, kaip kūriau,
Kaip gimė svajos...
Netiki?Ir aš gimdžiau.
Audros verpetuose
Mintis užkliuvusi
Dainavo meilę -
Manęs net vėjui pavydėjai,
Aš tai mačiau, jaučiau.
Mylėjau tavo kūdikius
Ir ateitį mylėjau;
Kaip Tavo skruostus bučiavau...
Šaukiau ir audrą,
Tu kažką kalbėjai;
Jinai stipresnė buvo -
Nieko neklausiau,
Pakol ruduo atėjo...
Tada į plaukus audrą įsukau
Ir valandėlei nurimau.
Oi, ji mane naujam gyvenimui
Šiandien ryte prikėlė.
Jei netiki, audros paklausk.

Rudens beržas

Stovi liūdnas berželis,
Geltus lapus tuoj mes;
Aš žiūrėjau į sodžių,
Kur berželis ir mes...
Kiek galiu, Tavęs lauksiu,
Jis svyruos be manęs,
Net išėjusi šauksiu
Tavo vardą, Tave...
Mano langas užvertas -
Atsivers dėl Tavęs,-
Tarsi beržo lapelis
Suplazdės Tau šalia.
Greit žiemos balti pirštai
Uždarys langines...
Aš išeisiu, bet lauks jis -
Visai vienas, deja,
Be manęs, be manęs.
Atsitūps raudongurklė
Ir dainuos daineles,
O berželis baltasis -
Tiktai Tau, dėl Tavęs...
Rytas kėlėsi, rąžėsi,
Gręžė saulė kasas;
Aš žiūrėjau, kaip dyla
Mėnesėlis greta.
Buvo tuščias laukimas -
Tu nelaukei manęs...
Aš juk Tavo gėlelė,
Tu nuskynei mane...
Kaip išsprogs mūsų beržas -
Be Tavęs, be manęs?

Žmogus-tai sfinksas

Žmogus daug kartų
Keliasi gyvenimui
Iš pelenų, gilių duobių;
Iš vandenų išnyra atmintis
Ir stovi vėl kaip sfinksas.
Ilgai keliavęs,
Kliuvęs už aštrių uolų
Ir kritęs vėl į prarajas,-
Kaip obeliskas baltas stirkso...
Žmogus gyvena tarp žmonių -
Jo mintys niekur nepradingsta.
Geri darbai rikiuojasi kartu -
Kolonos per metų metus
Nugriūva ir vėl iškasa žmogus,
Kad jį vis ainiai prisimintų.
Ir kiša kardą į makštis,
Strėles ir skydus perkala
Į simbolius naujus,
Net muzikos instrumentus,
Paskui trumpam pamiršta.
Bet groja vėl fanfaros
Po kelių kartų -
Į ranką ima ginklą...
Tai prisikėlė sfinksas.

Gimimo jėga

Jei kas tau pasakys,
Kad praradau regėjimą,
Sakyk, kad netiesa, matau,
Kaip kalbasi balandė
Su sūnumi jaunėliu.
Taip gimsta žodis „Meilė“-
Naujas praregėjimas.
Aš ją jaučiu,
Kaskart kitaip matau -
Bučiuoja vyras moterį,
Myluoja jos rankas,
Akis aukštyn pakėlęs
Ir mato motinos krūtis,
Ir geria saldų pieną
Per dienų dienas, naktis...
Jis myli motiną gimdytoją -
Savo paties gimimą
Dėkodamas kūrėjui už naktis,
Saulėtekio aukos regėjimą.
O moteris pamato jo akis
Ir bėga šiluma į įsčias, bėga,
Kol užgimsta vėl gyvybė...
Taip myli vyras moterį,
O ji-tik jo vaikus,
Be pykčio ir pavydo.
Žemės jėgą.

Pro langą pažiūrėjus

Ne mano žemė čia,
Ne mano šie laukai -
Čia nėra ąžuolų nei liepų;
Nėra berželių ir guobos kasų,
Kurie primintų Lietuvą.
Aš grįšiu ta pati
Ir tais pačiais keliais,
O takas mano lieka
Tenai, kur debesys,
Atrodo, taip žemai -
Italijos aukšti kalnai
Pro paukščių,
Vis sugrįžtančių sparnais
Į mano Lietuvą.
Dabar ruduo ir aš grįžtu
Ant balto debesėlio;
Vėl mintimis skrendu
Per žydrą mūsų bendrą dangų,-
Tarsi iš vandenų žalių -
Kaip lapo liepos...
Kiek daug man reikia
Žalumos ir mėlio.

Skiriu kelionėje po Italiją sutiktai vienuolei

Aš-Motina,
Manęs Jūs nebijokit -
Mano plaukai iš nendrių
Mūsų mėlynųjų ežerų.
Mano draugai -
Bijūnai prie tvorų
Iš senų sodžių,
Mano mergelės-rūtos,
Berneliai-sodo jovarai;
Jie-be aštrių spyglių...
Aš-tiktai moteris,
Mane mylėkit;
Kriokliai-tai mano lūpos,
Priglauskite savas prie jų
Ir gerkit vandenį ir ūkus,
Apjuoskit mano kaklą -
Tik ne perlais,
Girliandomis, iš dar negludintų
Gelsvųjų gintarų.
Aš-ne drugelis vienadienis,
Jūs mane viliokit
Ir gaudykit į skraistę,
Nelipdykite tiktai
Ir neklijuokit,
Oi, nesmaigstykite smeigtukais
Prie ąžuolo šerdies,
Kur drevėse gyvena aitvarai...
Ten atsisėdę nusijuokite
Ir prisiglauskit
Prie mano širdies karštai.
Aš-graži moteris
Ir koks puikus dar mano stotas,-
Rambyno, Liūdiškių kalnai -
Dvi mano stangrios krūtys,
Iš jų maitinasi mano vaikai.
Dvi mano akys -
Nemunas, Neris,-
Iš jų ir ašara išrieda nelauktai
Ir ritasi per slėnius,
Pagaliau ir ūžtelėja
Į Baltijos bangas liūdnai,
Kai vakaras paskęsta
Kaip į įsčias grūdas,
Kuris išdygsta, spindi gintarais.
Aš-Lietuva,
Kokia aš išdidi,
Manęs nelieskite;
Aš visada tyra mergaitė
Palaidais saulės plaukais...
Ar tokią Tu mane matai?

Žmogaus darbas

Mylėjau ir mylėsiu žmones,
Kurių širdis gera,
O rankose-vien darbas.
Ir nesvarbu, ką dirba,
Ir už kiek-menka alga,
Bet gal nemato daugelis,
Pro juos praeina ir nekalbina -
Lyg ir nebūtų mūsų pareiga...
O keliasi jie, dirba su aušra,
Kai visas miestas miega,-
Kitaip būtų šiukšlių krūva...
Tik pakeliu akis
Ir pasakau jiems:“Labas“,
Ir rišasi bendra kalba,
Koks šis ruduo gražus,
Kai lapai krinta, dažosi,
Visu raudoniu-žemė paprasta,-
Kaip ir jų darbas,
Po kurio taip šviesu,
Švaru ir kojos neša
Šaligatviu,-lyg jo nėra,
Tiktai graži gyvenimo trasa.