Septyngalvis

 

Nuo pasakų senų

Prasideda naujas gyvenimas –

Tie patys slibinai

Su keliomis galvomis,

Jie spjaudosi ugnimi,

O tu – toks mažas ir bejėgis

Nuo pavojaus bėgi,

Jautiesi ir varle,

Kuri temoka užsidegt akis.

Po slibino uodega palieka plėnys,

Jose – visokios ligos,

Nebežinai, kur skauda,

Ko visas degi,

Ar baimė smegenis apsėdusi,

Vilties dėl ateities nebeturi,

Maldas siunti į dangų,

Juo tiki…

O slibinas toliau galvas auginasi,

Gaudo ir dieną, naktimis,

Neatsiranda karžygys drąsuolis, –

Kad ir nukirsdina galvą bent vieną,

Pats slibinu pavirsta, –

Tokia ir pasakų baigtis.