Kas rytą prausiamės,
Vis tiek jau vakare
Jautiesi apdulkėjęs,
Pamerki kojas –
Bus naktį ramiau,
Kas vakarą mazgoji,
Vis tiek panagėse
Juodos žemės krislas
Lieka apsistojęs
Ir primena dienas,
Kai drauge po smengančias
Paežerės balas
Juokaudami klampojome.
Jaunas ir sena,
Pražilus motina kovojanti
Su metais – likimu,
O tu, daužytas sieloje,
Gyvenimui dėkojai,
Džiaugeisi ir raudojai.
Niekas niekam iki galo
Savo jausmų neatveria
Net savo tikrai motinai…
Gyvenkim ir toliau
Vis savo pasakoj,
Kaip rojuje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą