Pavasario giesmė

Kai kas iš mūsų giminės, –

Visi paukščiai kalba skirtingai, –

Ištrauks ir žodį,

Kaip vieną siūlą – supintą, nedažytą –

Iš juodos žemės kamuolio,

Tiktai pavasaris turi žalių dažų,

Į debesėlio plaukus

Pindamas ne vieną pynę,

Tada pavirsta žodis ir giesme

Prie inkilų, drevių...

Žibuoklės žiedą jau segu, –

Ji – mėlynas dangus,

Gelmė tavo akių...

Pažvelk aukštyn,

Dabar jau daug ir danguje spalvų –

Raudona rytmečio aušra

Ir vakaro migla viršum laukų...

Kai žodis prašosi į ritmą,

Jį pakeliu prie lūpų ir nešu

Prie Joninių laužų,

Kad žodžių burtai išsipildytų...

Aukštai saulutė šypsosi,

Į žemę byra gintaro karoliai,

Paskęsta Baltijos dugne

Ir laukia žaibo blyksnio,

Šėlstančios audros trenksmų,

Tada iškyla žodis ir sudyla...

Tegu ir ši gija pražūsta

Tarp daugelio kitų.