Jaučia
savo prasmę,
Pamąsto
apie būtį,
Kiek
metų reiks gyventi
Ir
džiaugiasi pavasariu,
Kaip
sprogstąs žiedas,
Gal
tūkstantį net metų...
Juk
ąžuolai ilgai gyvena,
Ilgai
skraido varnas,
Vėžlys
vandenyje,
Nors
neša jį ne gandras.
Saulėtekis
prasideda
Ir
giria girdi vėjo gandą,
Kad
keliasi iš ilgo miego,
Lukštenasi,
kiti jau nardo...
Didi
vandens – gyvybės paslaptis,
Kuri
pagirdo ir jėgų suranda.
Gyvybė
– tai žemės druska,
Puiki
ir nepasaldinta, –
Priglauskime
tėvus,
Tėvai
– ir sūnus bei dukras,
Kurie
tau davė prasmės pradžią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą