Karo aukos

Žiedai, žiedai...

Taip ilgu be žiedų,

Kol prasiskleidžia vienas,

Lauki ir gyveni

Su nerimu kas dieną...

Kad nenudžiūtų per anksti,

Žiūri į žiedą,

Prašai, kad imtų iš pačių šaknų

Gyvybę, sielos peną....

Po vieną skleidžiasi,

Prailgsta netgi dienos,

Bet jos ir naktį žydi,

Pasipuošia rytais

Ir mirksi akimis, –

Jas turime kiekvienas...

Nuo žemės tik į dangų

Kyla žvilgsnis

Ir visais pojūčiais žinai,

Dėl ko neramios dienos.

Pakildami tenai pilkieji vyturiai

Sutiks ir vanagą ne vieną,

Sušvilpia kulkos neprašytos,

Nukrenta vos pragydusi širdis,

Prie kojų – žiedas...

Vėl kulką kala, lieja

Tik iš šaltos geležtės,

Kurios nereikia paukščiui,

Vis krūpčioji pražydęs...