Upeliukas

Vėsus, bet saulėtas ruduo -
Brendu per nešienautą pievą,
Smilgos linksta ir šnabždasi,
Ką žiemą veiks, staiga sustingo...
Lengviau man bristi upeliu,
Prisimenu, kaip jis pavasarį
Per pievą išsiliejo,
Pravėriau į gyvenimą duris,
Vaikystę palikau, į ją duris užvėriau,
Kada į kiemą išėjau-jausmai užliejo...
Ant lūpų švelnų vėjo gūsį pajutau
Ir sodas baltai sužydėjo.
Ėjau, žiedus rinkau plačiai duris atvėrus;
Ir nepamačiau, kaip vasara praėjo -
Po kojom šiltas teliuskavo vandenėlis
Ir antrą kartą vėją pajutau...
Dabar pieva medum kvepėjo,
O upeliukas rudenį toks pat platus,
Kada abu ėjom...