Rugiagėlė

Atsimerkė mėlynos akelės rugiuose,
Susižvalgė brandžios varpos-
Kas gi čia?-klausė vėjo ,pasiklydusio lauke.
Toks rugiagėlių gražumas trikdė jas.
Skynė dviese žiedelius praeidami,
Nerūpėjo duona-dar anksti.
Pasipuošus galvą vainiku,
Bėgo per rugius nepramintu taku.
Pavymui šnabždėjo jai rugiai-
Gal paklydai,mergužėle,ką manai?
Kaip pašėlusi kažkur leki,
Juk žiedeliai mėlynieji laikini.
Jei suklupsi susipynusi rugiuos,
Bernužėlio švelnūs žodžiai nebeguos.
Reiks dalintis juoda duona-ji rupi,
Vainikėlis džiūs ražienos vidury...
Niekas nebeklausė vėjo pamokų,
Džiaugėsi vainiko gražumu...
2008