Atleisk,kad džiaugtis neišmokiau,
Dalintis duona,
Kurios gal pats ne visada turi,
Kad neparodžiau danguje
Kregždučių šokio,
Kasdien dėl duonos kąsnio
Bėgdavau ir klupdavau kely...
Ne metas prarastąjį laiką šaukti-
Nebesugrįžta upės
Ir nebebūsim toj pačioj būty.
Atleisk,kad neišmokiau
Į pietus išskrendančių paukščių laukti,
Prie gimto namo slenksčio
Svečią pasitikt...
Atleisk,kad nematai,kaip ežeras banguoja,
Kaip vakarais alsuoja
Poilsio ištroškę, vėjo pamiršti miškai.
Kur bėgti,jei neišvaikščioti
Gimtinės kloniai.
Koks džiaugsmas basom kojom
Ryto rasą braukti,balutes braidyt-
Žiūrėti žiemą į baltas pusnis.
Kaip liūdna,kad laiku to neparodžiau,
Bet iš arti tu jų gal nematei...
2008
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą