Ant stūksančių kalvų,
Senųjų ąžuolų pavėsy,
Visiems laikams užmigę
Jau pamiršti atrakcionų pamatai.
Čia neseniai dar krykštavo vaikystė,
Tėvai laipteliais kopė su vaikais.
Visur praėjusiojo amžiaus
Karų vėtros siaubė-
Griuvo bažnyčių bokštai,
Vaitojo vieniši varpai...
Ir niekas prarastų kartų neatsiprašė,
Kad liko ištuštėję tėviškės namai.
Gal ne dėl to man širdį gelia,
Kad pusnuogiai užaugom
Ir alkani kaip dykumų vilkai,
Bet negalėjom rasti savo kelio,
Neišsipildžiusios svajonės
Liko amžiaus pasmerktos -
Nebūtyje glūdėti amžinai.
2008
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą