Varnėnai,žvirbliai švirkštauja po kiemą,
Kielė pastogėj išvedė vaikus
Ir dagilėlis štai gurklelį
Papūtęs lyg purieną
Prieš vėją iškedena plunksnų spygliukus.
Ir katinėliai ,ir šunelis-visi padarėliai
Vieni kitus globoja ir pažįsta-
Visiems ši tėviškė gera,sava...
Stebiu,kokia nepaprasta draugystė,
Ši nuostabi gamtos -namų darna.
O mintys vis tolyn nuklysta,
Kaip auga mano artimų kita karta.
Mąstau,kokia tvirta šių sielų giminystė,
Nes žiūrime gerumo akimis į dangų,
Kuris lyg savo kūdikius
Visus aprėpia,kad kas nepaklystų-
Ir liejasi gyvenimo giesmė
Tarsi viena styga...
Smagu,kad vis turiu kam žemėje dėkoti
O gal ir man dėkingas kas...
Dabar žinau-turiu didžiausią turtą
Savųjų nuostabią draugystę-
Jautiesi reikalingas tu ir tau kažkas.
O mus visus dangus ir žemė jungia
Kaip tėvas,matina tikra-
Ir gera,kad ir aš galiu padovanoti
Gerumą,meilę
Ir viltis į ateitį savas.
2008
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą