Našlių rauda

Neužmirštuolės neužmerkia
Net ir naktį
Mėlynų akelių bluosto,
Vis budi prie smėlėtų
Kauburėlų nesenų.
Išnirus atmintis
Vėl tuščią guolį glosto
Ir nepamirštamas
Glamonių ilgesys-
Neužmirštuolių puokštė,
Lyg prarastas ramybės uostas ,
Kuris nelaukia grįžtančių laivų.
Kai juodu kaspinu
Lyg tuščią viltį
Stėnas apsijuosiu,
Stovėsim nebūty
Kaktas surėmę,
Pamiršę žemiškuosius
Reikalus menkus...
Tiek metų aistrose
Meilės vartus užvėrus
Neužmirštuolėm žydinčiu keliu
Kasdien, po žingsnį
Pas tave einu.
2008