Kas liko

Nesitikėk, nelauk,

Aš niekad nepareisiu,-

Kelių - ne vienas,

Išėjau, negrįšiu.

Širdies neskaudink

Ir savęs nebausk,

Mylėjau kažkada

Berželį jauną,

Žalių lapų skara

Tvirtai suvystytą.

Per vasarą atlaikę vėją

Lapai ėmė ir nukrito.

O tu tikėjai,

Kad nors vienas tau

Dar pasiliko.

Nurovė paskutinį šelmis,

Nuskrido ir paliko...

Tau palinkėsiu rudenį

Tik gero vėjo,

Neužpyk.

Vakaro melodijai skambant

Nėra šiaip sau dangaus -

Jisai beribis, mėlynas,

Rausvai saulės apšviestas

Ir apsiniaukęs, tolimas,-

Saulėlydžio ryški ugnis.

O rytmečiui artėjant dažosi,-

Ką ir vadiname ,-viltis.

Nėra žmogaus be nuodėmės,

Jeigu kūnas švarus,

Tai sutepta mintis.

Kai nusileidžia saulė,

Ateina ir akla naktis...

Graibau kaip neregys

Savo jaunystės spalvą,

O ji iš rankų slysta vis...

Dainos tyli melodija

Sujungia dieną, naktį,

Godas ir netektis,

Rausvas viltis.

Žibintui - 30 metų

Žibintai dega per naktis,-

Jau trisdešimt suėjo,

Vis eidavau tik šiuo taku,

Mano vaikai čia ėjo.

Žibėjo ir vaikaičių akys,

Kai laukdavo mamos,

Pareinančio iš darbo tėčio,

Žibintas meilės degė

Ir namuose žibėjo.

Dabar, po daugel metų,

Kyla svaja į dangų,

Paleido ją geroji fėja,

Dalino pasakas vaikams,

Vaikučiai tėvams pyragėlius,

Kad užsidegtų visų širdyse

Žibinto žavesys jautrus,

Nebijantis net stipraus vėjo.

Laiminga pabaiga

Keistai atrodo

Pasakų pasaulis,-

Vis su laiminga pabaiga,

Nes žmonės kūrė

Bežiūrėdami į saulę

Ir manė, kad ji amžina.

Yra kitos planetos

Ir kiti pasauliai,

Yra neišmatuojama erdvė,-

Viskas susideda į pasaką -

Ir slibinai, ir pragaras,

Tik žodžiai kiek kiti.

Lenkiuosi pasakai,

Kad ji sukūrė laimę -

Tokia bendra viltis...

Pasveikinsiu dar žemę,

Tegu prigis sausa žolė.

Sūnaus šauksmas tėvui

Seniai tave mačiau,-

Kaip dieną žvaigždę,

O saulė neužtemo,

Bet tavęs nėra...

Tu man sakydavai,

Kad reikia eiti,

Nes namų slenksčio nebėra...

Nelaimė į akis žiūrėjo,

O kelrodė žvaigždė

Jau kitame pakraštyje...

Žiūrėjau, akis pražiūrėjau,

Tavęs nėra, o tu – šalia...

Tik nepavirsk žvaigžde.

Norvegija

Kalnai - tai skustuvas,

Subraižo nuogus delnus,-

Kalnų krūmokšniai dygūs

Tarsi barzdos šeriai.

Bučiuoja kaitri saulė

Tik pavasarį, trumpai.

Žiema labai ilga,-

Kaip saulės atšvaitai.

Dangaus mėlynė

Tik jauki –

Joje dainuoja aidas

Ir briaunomis vėjas keliauja,

Sustoja jūros pakrašty;

Nėra nei švyturio arti,

O tu keliauji ir keliauji...

Oi, saulė net į deivę panaši.

Miražas?.. ne, tik prakaito lašai

Nuo kaktos laša, laša,-

Erelis tupia virš galvos,

Jauti?

O kalno ir viršūnės nematyt,

Semi tik sniegą ir geri.

Gyvenimą geri...

Veidrodis

Kartais žiūriu ir netikiu,

Argi tai – mano veidas,-

Mamos kakta ir antakiai,

Akių tokia spalva,

O garbanos - iš tėtės,

Beveik visų vaikų paveldėtos,

Tik jie nebuvo taip žili,

Kokia dabar mano galva.

O rūpesčių juk buvo

Dveja tiek sudėjus,

Bet vis abu, drauge,

Savo vaikus abu mylėjo

Ir duoną kepė dėl visų,-

Lyg pėdą keldavo

Vis su malda už stalo,

Dainuodavo kartu dainas.

Kai po kiek metų

Atsirišo pėdas,

Po vieną šiaudą subyrėjo,

Nebe susirinkdavo šeima;

Liko tik nuotraukos visų,

Kas jau anksčiau

Ar neseniai išėjo,

Ant stalo guli

Tarsi riekė atriekta...