Potėpiai

Juodo baltai nenudažysi,

Baltą juodai – laisvai,

Tokie visi pasaulio štrichai,

Iš pradžių jie – baltam fone,

Paskui tiktai nupiešiami juodai.

Apkaltinęs kitus,

Kažką iš praeities išknisęs,

Už pinigus ar šiaip – tik dėl garbės,

Nebūsi ir pats baltas,

Nes apsitaškysi ir reikės ilgai praustis,

Kol nusitrins dažai.

Nekalk kitų prie kryžiaus,

Nes atsigręžęs pamatysi,

Koks kankinys buvai.

Žmogus – tai medis,

O iš jo – ir kryžius,

Kiekvienas neša savąjį

Ilgai...

Nepiešk paveikslo, kurio nematei.

Metų vaisiai

Krenta pirmieji metų obuoliai,

Rudens pagražinti,

Lyg pasiruošę kokiai šventei,

Reikia tik ištiesti ranką

Ir atsikąsti...

Kokie kvapnūs ir saldūs!

Prisimenu, kaip neseniai

Pirmokai į mokyklą žengė,

Kaip jų akys spindėjo,

Virpėjo plaštaka tėvelių rankose.

Nubrido pievomis vorai,

Pakibo žvilgantys voratinkliai,

Trapūs namai...

Kai saulė kyla,

Kažkas nematomas

Rasas ant jų linksmai

Tarsi karolius barsto.

Ruduo visaip žavus,

Kiekvieną dieną vis kitokios spalvos,

Matai, kaip žemė švenčia...

Matau, gėriuosi, vaikštau.

Nėra ribos, kas ir kada...

Bėgi, skubi,

Kol jaunas ir manai,

Kad labai daug dar nebaigtų darbų,

Juos palieki rytojui.

Praeina metai su kaupu

Ir kraunasi kuprinė ant pečių,

Kaip ir svajonių...

Tiek visko buvo,

Daug neprisimeni, kas nesvarbu,

Išsitrina iš atminties savaime,

Jei nekartoji ir pažįstamų vardų,

Pradingsta ir iš kalendoriaus.

Ateina laikas, kai sustoji,

Tada prasideda grįžimas į save,

Kalbiesi lyg su nepažįstamu,

Kai ką smerki ir kaltini,

Dar vis spėlioji,

Kas bus rytoj...

Prie beržo

Gyvenimas pamokė – jis žiaurus,

Kad niekada nebėgtum,

Peržengęs per slenkstį,

Iš nuosavų namų,

Nes kita aplinka,

Ir nežinai takų,

Kuriuos pramynė be tavęs,

Čia visada paliksi svetimas,

Esi tolokai nuo savų.

Jeigu reikėtų pakartoti

Prieš daugel metų nueitus kelius,

Neperžengtum per žarijas,

Bet glaustumeis prie beržo,

Kuris siūbuoja po langais,

Šalia kitų...

Jisai šakas nuleidžia

Ir paglosto veidą,

Pavasarį sula vis nuteka – geriu,

Nes kas gi gali apsakyti,

Kaip būdavo vaikystėje mums gera,

Kai buvome kartu,

Nors basas kojas šalna gėlė,

Ant stalo ne balta garavo duona,

Bet būdavo pakenčiama,

Saugiau, negu tarp svetimų.

Ką padarai drebėdamas iš baimės,

Tas pasilieka net per amžius

Ir barsto žarijas,

Lyg sukūrentas verktų beržas,

Drebule paversta dukra

Prisipažįsta ir savo nelaimę,

Kada ją nuvedė mišku...

Saulėgrąža

Ryte su saule atsikėliau,

Nes miegas buvo nesaldus,

Susapnavau savo gyvenimą,

Kad kažkas mane nešė ir pasėjo

Prie pat šaligatvio,

Prie mūrinių šaltų namų.

Kas tik pro šalį eina

Ar vaikai prabėga,

Vis pasižiūri, kiek paaugau,

Tarsi paklausia,

Kaip aš gyvenu,

Ir laukia rudenėjant

Vien mano grūdų...

O aš žiūriu į saulę,

Suku su ja ratu,

Jaučiu, kaip sėklos kraunasi

Viena šalia kitos,

Svetingai susiglaudusios,

Nesibara, kad ankšta,

Kitos trobos joms neturiu.

Oi, pagaliau subrendo

Ir žvirblis gliaudo, apsidžiaugiau su juo,

Bet svetima ranka nulaužė,

Nelaukdama, kada išdžiūsiu,

Mano vaikučius spjaudo,

Nereikalingos liekanos,

O aš jau nebeseku saulės,

Sau vietos nerandu...

Kam rūpi, kad rankas užlaužusi šaukiu:

„ Tik nepalikite manęs per žiemą

Šalčiams spaudžiant

Visai vienos!“

Žinau iš nugirstų kalbų,

Kurie mano vaikus nusinešė,

Nevalyvai net spjaudė,

Kad vėlų rudenį išraus,

Sudegins ar užkas, -

Kam reikalingas stiebas,

Be galvos.

Artimas

Kalbu, lyg būtume šalia,

Girdžiu tave taip aiškiai,

Kad visada, ką pasakysi,

Jau žinau iš anksto.

Nuramini mane, kai abejoju,

Ne visada teisingi ir tvirti

Juk mano žingsniai,

Kartais lieka aidas,

Ištirpsta kaip vingiuojantis upelis,

Kuriame mėnulis nardo.

Matau tave rytais,

Kai saulė šypsosi už lango,

Atrodo, viską, ką jaučiu,

Vis užrašau ir pasidalinu

Su tavimi kaip rankšluostį,

Kad rištų mus ir visą dieną,

Nušluostytų ir vakarais

Šios dienos dulkes – ašaras...

Jaučiu tave ir tu žinai,

Kaip esi artimas,

Kas be tavęs sakytų atvirai,

Kad rytas naktį keičia.

Kokie švelnūs jausmai

Užplūsta, nors esi toli,

Bet visada viens kitą

Susirandame.

Apie mus ir šermukšnį

Šermukšnį atpažįsta net vaikai,

Nes žydi puokštėmis

Ir kvepia tada miško pakraščiai...

Juos pasodina prie namų

Arba paukščiai pasėja,

Gal žino, kad bus uogos,

Bado nekentės ir žiemą.

Dabar ruduo...

Bet ne visi išskrido,

Kur geriau, šilčiau,

Medyje supasi būrys varnėnų,

Nečiulba kaip pavasarį

Prie savo inkilų,

Jaučia žiemą artėjančią.

Nutupia ir šermukšnyje,

Ne tiek ir lesa,

Kiek pribarsto, lyg šėliojantys vaikai,

Daug sumina praeinantys...

Pabiro uogos ant šaligatvių pilkų,

Niekas nebe surinks jų sėklų,

Kiek daug tokių gyvenime klaidų,

Kurių net nepaaiškinsi,

Kodėl jos...