Sugrįžimai

Kada į praeitį grįžtu,

Einu tarsi per gruodą,

Taip rausta pėdas nuo šalnų,

Nes jos žaizdotos, gelia...

Vienam kaimo gale

Palaidas šuo vištą sugavo,

Kitam karvė išlaužė sodą,

Juk neaptversi viso gero.

Per vidurį - dar kelias,

Važiuoja, eina žmonės,

Savi ir nepažįstami,

Karo gurguoles tempia

Dvi kumelės...

Čia ir sustojo atmintis.

Dabar stoviu prie lopšio,

Supasi bangelės, -

Tarsi kelis kartus gimiau, -

Lopšinę kuriu praeičiai

Ir apdainuoju dar negimusius,

Linkiu gražaus gyvenimo...

Palaimink, Dieve, žmonių kelią.

Mažųjų namai

Mažųjų namai

Su savo tėviške,

Kaip medis su žeme,

Tvirtai suaugau,

O pažeme ir šakose – lizdai,

Viršūnėje – gandrai kalena,

Savo vaikus saugo

Ir nuo gentainių,

Kurie lizdo negauna,

Kapoja jauniklius,

Kada įveikia, pasilieka,

Naujus šapus krauna,

Taip užima kitų namus...

Nuo savo lizdo

Gulbės kitus veja,

Uždaužo galingais sparnais

Laukių vaikus,

O tvenkinys – juk bendras,

Globojame ir džiaugėmės

Pamatę stipresnius...

Prie savo trobų

Pavasarį inkilus keliame,

Pamirštame žvirblius pilkus,

O jie ir žiemą pasilieka,

Šaltį, vėją kenčia,

Kaip kamuoliukai rieda

Baltu takeliu...

Kur tie širdies namai,

Kada mylėsime mažus?

Kas po sermėga?

Po miline sermėga –

Lino marškiniai,

Skalbti ir išdžiovinti saulėje...

O kas po jais?

Po žodžių – tuštuma,

Visų laikų apgaulė,

Išpažintis bažnyčioje

Dažnai tik sau,

Tiki ar netiki

Melu pasaulyje...

Po melo – netektis

Ir sielos graužatis,

Kad buvai toks menkas

Ir nepakėlei net akių

Į aukštą dangų,

O nusižeminęs kilnojai ranką...

Bijojo tėvas dėl vaikų,

Nes buvo uostęs dūmus,

Paraką patrankų,

Bijodami vaikai bėgo keliu,

Kur akys vedė,

Pamiršę savo širdies balsą;

Tokiu keliu praėjo

Kelios kartos,

Bet atsigręžti reikia

Ir marškinius išskalbti...

Kasdien matau

Kiekvieną rytą auga

Gėlės ir žolynai,

Medžiai sulapoja,

Šakos per vasarą – po sieksnį,

O vaikai – po sprindį

Ir neatsistebi, nors ir kasdien matai...

Žingsniai visų tvirtėja,

Kai vaikščioja gandrai po pievą,

Sparnais trik mostelėja ir pakyla,

Tuštėja rudeniop lizdai,

Palieka tėviškę mūsų vaikai...

Žiūrėk, kaip saulė rieda

Užleisdama mėnuliui naktį,

Kai girdisi lakštingala,

Jai pritaria žiogai

Ir džiaugsmo ašara nurieda,

Kada pastogėje vėl čiauška

Sugrįžę paukščiai...

Gal vaikai?

Keršto banga

Kai stovi giltinė už durų,

Vieni atsiklaupia ir meldžiasi,

Į dangų žiūri.

Kai vargas atveria duris,

Dainuoja susibūrę,

O skausmo ašara – labai sūri,

Įsigeria lyg prakaitas nuo kūno

Ir persekioja nuolatos,

Dažnai į akis žiūri...

Kiti net seną pasagą suradę vagoje

Prisikala prie durų

Ir laukia, kol užauga varpos,

Tada kepa duoną, –

Ruda pluta – kaip rūdys...

Kai skamba kardas,

Šveičiamas nuo rūdžių,

Susipina širdy visi jausmai,

Giltinės dalgis kerta

Ir toli už durų...

Nauji malūnai

Prisimename pasakas, –

Jos žavi nuo vaikystės, –

Rašytojai vis kuria romanus,

Kas paslaptinga ir nematoma,

Jaučia širdis...

Užburtos vietos, kerais apraizgytos,

Reikia atspėti tik žodžius

Ir vėl mylėsime, kentėsime,

O dviejų sielų neišskirs mirtis...

Atkampiose vietose, kur liūnas,

Akivarai apžėlę atsiveria per pilnatis,

Kiekvienas turi vardą,

Kiekvienas turi gėlą ir savo paskirtį,

Kuri neleidžia užsimiršti,

Kaip rakštis aky...

Vilioja ir legendos tragiškos,

Nes pats gyvenimas – didžiulė paslaptis.

Seniai jau niekas neveža

Vingiuotais žvyrkeliais

Per miškus grūdo,

Bet vėl jis mena pasakas,

Nauji malūnai sukasi ir naktimis,

Vis girkšt ir girkšt...

Kokias legendas jie sutrins?

Mes ir paukščiai

Maži užauga ir apsiplunksnuoja,

Jos ir apsaugo nuo kaitros,

Nuo šalto vėjo,

Rudens šlapdribos,

Kol jų spygliai tvirtėja,

Dažnai ir būna aštrūs,

Jeigu mama ir tėtis,

Niekas negloboja,

Neaiškina gyvenimo prasmės...