Trofėjai

Tai parvežta iš Egipto

Apvalus kiemas,
Daug gražių stogų,
Paminklai kiekvienam šventajam,
Didvyriams Popiežiams -
Tiesos skleidėjams.
Seniau kariaudavo
Pabūklais ir kardu -
Sienos suskeldėjo
Nuo smūgių atkaklių,
Žmonių raudos aidėjo,
O gal į dangų ėjo?
Kas užkariauta,
Parvežta laivu
Iš tolimų šalių,
Tą statė savo aikštėje
Ir lėšų negailėjo.
Tik nedrįsau ranka paliesti
Šių trofėjų nemarių;
Gal iš jų šventas
Kraujas liejasi?

Gyvenimo sagos-ne tik Skandinavijos

Kai linksmintis neturiu laiko,
Imu pieštuką į rankas;
Pasijuntu tada kaip vaikas -
Piešiu tau pasakų sagas.
Daug ko neatmenu,
O gal nenoriu patikėti,
Bet tu turi tikėti -
Juk ne iš piršto
Laužiu detales;
Rinkau ir kroviau lyg į rėtį
Naujas ir vėl naujas...
Galų gale turėjo išbyrėti -
Juk kraštuose plati spraga,
Ko nesakiau-turi tikėti
Ar susikurk jas pats...
Gyvenimą imu įvertinti,
Labiau mylėti,
Kai šluostau ašaras -
Ir tavo, ir savas.
Imk mano ranką ir pieštuką
Ir parašyk savo gyvenimo sagas.
Jei tu visas pamirši,
Kas pastatys tada
Mūsų gyvenimo paminklus?
Kas?

Angelą pašaukus

Kiekvienas turime
Ir savo nerimą,
Dažnai ir skausmą,
Tada ir prisiglaudžiame
Arčiau prie medžio
Nei prie kito žmogaus,
Nes kas kam rūpi
Tavo vieno jausmas;
Gyvenimo nepragyvens kiti -
Aš juk pati už save atsakau.
Mums sako:“Nusileido angelas,
Mūsų maldas išklausė“,-
O kas belieka mums daugiau -
Jam patikėti nerimą
Ir širdies skausmą
Dėl netekties, skriaudos
Ir dar daugiau...
Mirtis parodys,
Jei netiesą jums sakau.

Nendrės pasaka

Atsitiesiau kaip nendrė po audros,
Stovėsiu vėl prieš vėją
Ir tegu plaukus man šukuos,-
Nuo to tik tampa gražesni
Ir tokie purūs, plaikstosi
Man ant pečių, ilgėja...
Pasilenkiau tik prie vandens -
Jis mane girdė ir mylėjo;
Dabar užaugau ir kitiems
Ištiesiu ranką ir pasiūlau
Su manimi išgerti taurę,
Į kurią lietus supylė
Save visą-netgi debesėlį.
Todėl taip nuo mažens
Plonutei nendrei pavydėjau.
Ne pasakoje gyvenau,
Tik pasaka tikėjau.

Gerumo trupinys

(Benamis)

Aš atėjau į šį pasaulį
Ne tik eilėraščių rašyti,
Nors nuo mažens apdainavau
Savo kalvas ir upelius,
Bet ir dabar žmonių,
Kuriuos kasdien matau,
Taip noriai aplankau,
Akys dar tebėra nušvitusios.
Tikiu tik gerumu,
Kurio tiek daug,
Kad jį, kaip duonos kepalą,
Gali po trupinį dalytis
Ir bus vis per mažai,-
Kažkas ir to negaus,-
Pakels net ranką-šautuvą
Vienas prieš kitą...
Tada ir darosi baugu,
Kad žmonės gimsta
Ir išeina pagaliau
Neradę kelio,
Nepamatę vienas kito...

Gimtinė.Skiriu kraštiečiui Dainiui Žąsinui

Anykščių kraštas -
Mano kraujas,
Mano žemės kvapas,
Kuriuo alsuoju,
Su juo užgimusi
Tiek metų gyvenu.
Aš jį dabar įpinsiu,
Į drobes suausiu,
Padovanosiu ir vaikaičiams
Meilę mylimų kraštų.
Rubikių ežero banga nuprausiu,
Išmokysiu ir plaukti
Ant tyrų melsvų bangų;
Jie pirmą žodį tarė
Tik aukštaitiškai,
Kuris atsklido nuo Šeimyniškėlių,
Nuo gimtų Kurklių,
Nuo Virintos, Šventosios
Vandenų sraunių.
Klausau, kaip Anykšta srovena,
Kaip dažosi ir Varis,-
Kaip mano krauju,
Į kurį suneša
Sroves ir Elmė,
Kai Strėlupys bučiuoja ją ,
Kas dieną bučiniu karštu.
Gimtine mano,
Kaip Tave myliu.
Tu-Lietuva,-
Kaip aš ir tu.

Atleisk, mamyte, atleisk

Kai palikau pavasario svajas
Ir išėjau iš vasaros,
Taip suvilnijo rugio varpos;
Jų gelsva spalva
Man priminė staiga
Tavo įdegusias rankas,
Kad nejučia pradėjau verkti...
Kvepėjo duona iškepta,
Žiūrėjo atlaidžiai mama -
Teko akis prieš ją nuleisti.
Taip ji tikėjo manimi
Ir mano meile kaip audra,
Ir amžinybės pančiais...
Nukrito lapas rudenį -
Taip jis anksti pagelto,
Kad vietos sau neberadau
Prie savo namų slenksčio.
Tik nesibark, mamyte,
Aš lekiu...galbūt į pragarą -
Didžiausią kančią.
Prisipažįstu tau – myliu.
Gyvybę atiduočiau
Už žvilgsnį mėlynų akių...
Tu, mama, sukalbėk
Tik už mane rožančių...