Svetimi

Kaip gali būti
Žmonės svetimi,
Jeigu visi Ievos,
Adomo palikuonys?
Net žvirbliai vis pulkeliais,
Nors kartais pešasi
Dėl duonos trupinėlio...
Bet randa nišą,
Sukasi lizdus
Po mano stogu vienu.
Štai veda kiemu pulkelius
Ir ne po vieną...
Kaip gali būti žmonės svetimi
Iš tos pačios šalies,
To paties kiemo?

Laiko virsmas

Šiandien gražu,
Kaip būna tiktai rudenį
Ir žaliąjį pavasarį,
Kai tamsiu mėliu
Vėjas dažo pušeles,
O šalia klevas juokiasi,
Visus vilioja, šaukia
Savo geltonai marga kepure.
Ne klounas tas ruduo -
Abu jo šonai
Lygiai vienodai
Žiūri į žvaigždes
Ir paukščių taką vis pažymi
Naujai užgęstančia žvaigžde...
Kai niekas nieko nebemato,
Jis išberia baltas snaiges;
Nutyla lyg užburtas
Tolimasis paukščių takas -
Pavasarį vėl kels
Auksines vestuves.

Draugystė

Svetingi žmonės
Ir tyros širdies
Niekuomet neslepia veidų;
Jiems foto
Net iš tolimų kraštų -
Tai švyturys,
Draugystė tarp šalių,
Iš įvairių tautų,
Šilti jausmai atgimsta,-
Lyg taikos balandis skrieja.
Kelionėje mačiau tik veidus,
Visai man nepažįstamų žmonių,
Kurie mylėjosi ir grojo
Ar už prekystalio stovėjo,
Skaičiavo monetas
Ir krovė į rankas
Nereikalingus pirkinius,
Šypsniu vis į save viliojo.
Buvo labai miela
Pakalbėti gestais
Ir žiūrėti į juodas akis,-
Tarsi smaragdą;
O jie į mūsų lietuvaičių
Tarsi gintaras kasas žiūrėjo.
Dabar tikrai mačiau,
Kaip tolimų kraštų
Draugystė gimsta,
Lyg ugnikalnio lava
Per širdis-slėnius liejasi.

Skiriu gidei Gabijai

Brangioji Gabija,
Tu-Ugnies moteris.
Ant savo delno vėl laikau
Gražų lauro vainiką -
Tavo širdies ir rankų
Mažą šaką...
Medžio, kvepiančio erdve
Ir šiluma Italijos kaitrios
Saulutės šypsena.
Joje maža sėklelė,
Kuri ir mano sieloje sudygo,-
Tarsi tavo kely
Tarp minklių,
Paslapčių išsiskleidė,
Naujai ir vėl pražydo,
Kada Tavo didi svajonė išsipildė -
Per ašarą ir kančią,
Galbūt tyra giesme...
Nėra tos nuodėmės,
Kurios Dievas negirdi,
O mes tik klaupiamės,
Žemės vaikai, prieš ją...
Atleisk man,
Tavo žodžio aidui
Likau aš atvira...
Palaiminta-Tu esi Motina,
Savo vaikų mama
Ir jų dalia.

Galbūt ir Tu , ir jie dabar laimingi?

Skiriu nuoširdiems Italijos žmonėms

Pozavo invalido vežimėlyje sėdinti moteris.Ačiū nepažįstamajai.

Nėra kada eilėraščių rašyti -
Širdis dar liko prie Neries;
Čia teka Po ir Arnas,
Pro akis ir Alpių bokštai švyti,
Ir vynuogynai,
Ir tokie lygūs lygūs
Gelsvi ryžių laukai.
Dar kur ne kur ir palmės,
Apeninų plynaukštės, kalnai...
Ant jų ir vienuolynai -
Mūsų gidės Gabijos draugai.
Vanduo mane iš Lietuvos palydi
Ir gyvenu su juo
Dar tais pačiais jausmais.
Dabar sakysiu: „Myliu“,
Visiems- „Labas rytas“,
Čionai ir mano
Mylimi draugai.

Duonos kąsnis

Skiriu vienuolyno Italijoje vienuoliams, kurie apnakvindino, maitino

Aš visada pirma,
Aš visur paskuba -
Net tuo taku,
Kur niekas nepraėjo,-
Nubiro čia pirma rasa
Ir rugio varpa guli paslika,
Kurios dar niekas nenukirto
Ir į riekę nesudėjo.
Ilgai grūdus rinkau ir dalinau
Net tiems, kurie nei arė,
Sėjo, nei akėjo...
Visur beeidama mačiau,
Kiek skausmo ir kantrybės
Į duonos kepalą
Visi, ir be manęs, sudėjo.
Dabar tik atiduodu,
Ką pati nuo tako surinkau
Ir į eiles sudėjau.

Paklydai?

Kaip gaila pasiklydusių,
Kurių išsiskiria keliai
Ir viens nuo kito tolsta
Ir daugiau nesusieina...
O skauda juk abiems tiek pat -
Kiek dar prie jų tokių
Norėtų guosti gal priėję,
Bet nebedrįsta ar baugu
Ir šalia vien tik eina...
Ten tiek susipina takų,
Į vieškelį platesnį liejasi...
Paimčiau Tavo ranką,
Gal tada abu kartu
Įveiktume ir kalnus,
Tolimiausias plynes dykumų;
Dainuotų sielos dvi,
Už mus miškai kartu,-
Jie turi savo kalbą-aidą.
Žiūrėtume, kaip dar pro mus
Šimtai-laimingų ir linksmų -
Berželių, liepų eina, eina...
Kaip gaila tų šešėlių,
Palei kelią likusių,
O gal drauge jie eina?