Skiriu svočiai Daliai.

Dėkoju Tau už dovaną -
Ją atplėšiau ir nedrįstu
Iš jos kažką paimti.
Ir tik todėl,
Kad Tu man dovanojai.
Abi mes žinome ,
Kodėl aš tai sakau -
Nereikia žodžių.
Ir niekas nesupras,
Kur einame abi,
Į vieną kelią
Kažkada sustojusios.
Iš jo takeliai bėga,-
Ir ne vien romantikos pilni,
Aplink sirenos kaukia,
Kelią vis pastoja...
Nulenkiau galvą -
Kaip sunku tai prisiminti...
Gerai, kad turime abi
Tą pačią kelrodę,
Dėl kurios Tu
Tiktai viena
Tiek daug aukojiesi...

Kokie mes?

Padalinau lapus
Į dvi lygias šūsnis -
Vienoj atrodė daug,
Dabar abi jau mažos.
Ir svirduliuoja vidurys -
Toks mažas mažas...
Nors vieną lapą
Tik nuimk, paslys;
Gyvenimo svarstyklės
Irgi tokios mažos -
Ant vieno piršto neišsilaikys
Net ateities miražas...
O prašome dažnai
Menkutį vabalėlį- mažą:
-Tu pasakyk, Dievo karvute,
Kur skrisi, ką atneši?
O ta nuskrido ir nebematyt...
Ar pats ją seksi?

Lyja...

Pabėgau nuo lietaus,
Prisiglaudžiau pašiūrėje,
Maniau, greitai praeis;
Pabūsiu su savomis mintimis -
Juk niekas į mane nežiūri,
Galėsiu ašarą sujungti su lietum...
Barbena smulkūs pirštai,
Į stogą bildena -
Melodija taip paprasta,
Girdėta ir sava,
Kiekvieną dieną
Taip genys stuobrį kalena,
Kol pagaliau nuvirsta tas...
O lietaus lašas siurbiasi
Į žievę-seną seną
Ir atveria senas žaizdas.
Tai ne paukštelis -
Jisai geras geras,-
Melodija ne ta...
Tokia ramybė, muzika,
Kol Tu drauge...

Domino

Gyvenimas -
Kaip domino kauliukai;
Kiekvieną dieną
Rieda vis kiti...
Ir atsiverčia gal ne tas,
Kurio norėjai ir tikėjaisi,
Kurį atsivertė kiti...
Ir to paties nenusidroši -
Nukirsti medžiai
Vis kiti, nauji...
Ir stoviu taip dažnai
Prieš šimtametį atsilošusi -
Prie kojų auga vėl maži...
Girdžiu:aukštai
Viršūnės ošia -
Tai vėjas šniokščia
Ir neša sėklas,
Barsto pakely,
Kad niekada miške
Nebūtų plynių,
Išvartas žali daigai užstotų,
Žaliuotų mūsų medžiai
Amžinai-žali žali...
Gyvenimui-tiktai šeši.

Sausa šaka

Kiekvienas medis -
Net maža šaka,
Nulūžusi nuo medžio
Ir žemėje lyg negyva
Suranda vietą
Ir pratęsia gyvybę:
Vieni jų krosnį šildo,
Į kurią ištiesiame rankas,
Juk visą mūsų namą šildo.
O vabalėlis, jeigu ką,
Pasislepia po nulaužta šaka
Ir krebžda-žemę šildo,
Kad vėl pavasarį
Surastų medį tą,
Nuo kurio net ir maža šaka
Taipgi lengvai nekrinta...
Paliečiau medį
Ir sausa, nukritusi šaka
Atvėrė savo paslaptį lemtingą...
Būk tu laiminga.

O gal kitas?

Vėl vakaras-šilčiau;
Koks tas ruduo-
Kaip mylimas bernelis,
Jei sako tiesą,
Nusisuk greičiau...
Žinau gerai,
Kad tiktai melas.
Kur rasti tokį,
Kuris moka pasakyt
Į pačią auselę,
Kad aš graži ir nepikta -
Netgi ir po taurelės...
Klausau ištempusi ausis,
O gal tai-melas?
Bet ne...kiti taip nesakys
Tik mano mylimas.
Ir dar kitas bernelis...

Moters svajonė

Sustojau rudenėjant
Prie atverto lango
Ir ištiesiau rankas...
Jaučiau, bet nieko nemačiau,
O mano pirštai
Šaltį graibo,
Jau vakaras,
Naktis-tamsiau.
Bet leidžiasi kažkas
Man per pečius,
Taip šąla krūtys;
Kažkas vėl liečiasi
Ir prie liemens...
Negali būti,
Oi, negali būti -
Aš nieko nekviečiau
Į savo vidų...
Dainos į sielą nerašiau.
Štai kojas apsivijo
Šalčio gūsis
Ir kyla vis aukščiau...
Juk neprašau tavęs
Palaukti nors truputį,
Tik būtų tada karščio
Širdyje kur kas daugiau...