Tylu tylu,
Tik vakare – tylu,
Nusikeliu į kalnus,
Iš kurių kriokliu
Vanduo tyriausias
Tarsi krištolas atplaukia,
Semiu ir iki soties
Iš delnų geriu,
Taip sugeriu ir dangų,
Ir likimo žvaigždę…
Tik vakare einu pakrante,
Siūbuoja nendrės ir mimozos,
Glosto jos man kojas
Ir esu laisva mergaitė,
O ant kalvų – laukinės ožkos,
Be varpelių ant kaklų,
Vieno vedlio klauso…
Dievybė – žemė,
Mūsų visata,
Ar visada į ją mes įsiklausome?
Šitiek metų vis tikėjau
Žemės gerumu, –
Ką pasėjau ir nupjoviau
Lig rudens šalnų…
Šitiek metų patikėjau
Dangaus dosnumu, –
Švietė saulė,
Pūtė vėjas,
Naktimis mirgėjo žvaigždės,
Mėnesėlio blyškus veidas
Ir šypsojo, ir mirksėjo
Visu gražumu…
Šitiek metų netikėjau,
Kad apsunks ir mano kojos,
Liks nežymios žemėj pėdos,
Tik tada akis pakėliau, –
Taip arti dangus.
Rašau, kai brėkšta rytas,
Kai kyla vieversėlis
Į melsvą dangų su giesme
Nuo pilkų dirvonų po nakties…
Rašau, kai pirmos rasos rieda
Nuo baltos ramunės,
Žiedo obelies…
Rašau, kai išgirstu varnėną giedantį –
Tik jo tyra giesmė, –
Neša šapus, pakloja patalėlį,
Vaikelius penės…
Rašau, kai ašara nurieda –
Sūri, kaip nuo žaizdos,
Rašau, nes atsilaisvina taip siela
Ir nuo rudens šalnos…
Rašykime, kas gera ir kas miela –
Te praeitis kartos:
„Ne viską dengia ledas, baltas sniegas’’, –
Rašau net ir ant jo
Plonos dangos.
Ona Baliukienė
Rudens nostalgija prilygsta
Lėtai, sunkiai ligai,
Švytėjimas dangaus – tik viduje,
Prigęsta saulė ir sieloje
Kažkas nutyla,
Gaila ir lapo, ir gėlės,
Savęs …
Noriai klausausi muzikos,
Ieškau paguodos lyrikoje,
Sukranksi varna – sudreba ranka,
Net ir puodelyje kavos puta nekyla,
Ir kvapo nebėra…
Rudens depresija,
Šio žodžio nežinojo
Vaikus augindama mama, –
Verpė ir audė,
Meldėsi ir siuvo rūbą
Naujai užgimstančiai gyvybei
Po širdimi…
Gimiau ir aš.
Kartok, nors šimtą kartų
Per vasarą, kas dieną,
Kad esu gražiausia rožė
Iš visų matytų ir skintų...
Kartok, šie žodžiai
Niekada neatsibosta,
Gaivina bučiniu saldžiu…
Žydėsiu tiktai tau,
Kvepėsiu ligi pat šalnų,
Plasnosiu krentančiu žiedlapiu,
Pabūsiu drugeliu,
Kartok ir meilės dainą,
Kol būsime kartu.
Dar ne visi varnėnai
Išskrido į šiltus kraštus,
Palikę čiulba, kaip čiulbėję,
Prie savo inkilų…
Prieš saulę – šilta rudenėjant,
O jų giesmė – raudų...
Atnešk, vėjeli, gūsį,
Kurio taip ilgėjausi,
Kada lydėjau lapą,
Skrendantį kartu…
Paliesk sielos stygas,
Tegu jos suskamba kitu ritmu…
Kasdien žiūrėdavau į upelius,
Kaip teka vandens čiurkšlės
Pradingdamos po šaknimis,
Kol pasiekdavo ežerą
Ir jo platybėse išnykdavo,
Lyg rūkas kyla…
Žiemą žiūrėdavau ir po ledu,
Lašai sustingę į uolas
Panašūs būdavo į šilą,
Lyg sielos trupinėliai
Kapsėjo lede tirpstanti giesmė
Ir šiandien neišdylanti…
Žiūrėdavau į srovę,
Kai nešdavo rudens lapus
Negrįžtamai į gilumą,
Dabar keliu į viršų
Šiuos prisiminimus…
Nejaugi jau ledai sušilo?
