Gyvenimo veidrodis

Vaikai – mano vaikystės

Veidrodis saulėtas,

Keli net sluoksniai,

Dar su atspindžiais,

Einu gyvenimo keliu iš lėto,

O jie – jau tokie,

Kokia aš buvau…

Vaikaičiai – bitės,

Susibūrusios į spiečių,

Viena čia – motinėlė,

O aplink – tranai,

Kai nebelieka avilyje vietos,

Skrenda kažkur į tolį,

Nebematai dažnai,

Tik laiške sužinai.

Vaikų vaikai ir jų vaikaičiai –

Sode skiepai,

Prigyja ne kiekvienas,

Bičių pikiu tepi

Ir kalbini kas dieną:

„Kaipgi tu laikaisi’’, –

Atsako, neatsako,

Bet kažką vis sužinai

Ir tai – gerai.

Vyturėlis

Kol nepakyla vėjas,

Lietūs neišprausia,

Tol vasara ir žydi gėlės,

Čiulba vienišas varnėnas

Ir sklinda garsas

Per palaukes,

Dieve mano…

Kol nepasėtas rugio grūdas,

Neužakėtas laukas,

Tol ir nedygsta,

Slėniuose nesužaliuoja

Derlius naujas,

Tėve, mama...

Kol neužkopsi ant kalnelio,

Nepamatysi tėviškės,

Sraunaus upelio,

Kuris girdo javą,

Tol nežinosi laimės,

Kaip man dabar gera…

Kol neišmoksiu pamatyti,

Kas danguje žėri

Skaisčiau už žvaigždelę,

Tol negalėsiu sėti,

Rinkti derliaus,

Duona tave vaišinti,

Vyturėli mano.

Rudens lakštingala

Žiūri man į akis,

Šypsausi susigėdusi,

Kaip jauna mergaitė,

O man – ne aštuoniolika,

Galiu tave mylėti,

Niekas nebedraudžia…

Ranka stumiu,

O širdimi vis traukiu;

Akys – arti arti,

Kaktomis susiglaudžiame,

Tokia saulėlydžio šviesa,

Rudens kaitra dar šaukia…

Kažką kuždi

Tiesiai į ausį,

Nedrąsiai lieti plaukus,

Priglaudei prie krūtinės,

Jėgos apleido…

Ką pasakys lakštingala,

Kaip teks jai aiškintis,

Ar meilė – tai klasta...

O kaip tau?

Pasaulis – mes

Kai laimina tėvynę,

Laimina ir žmones

Nuo seno iki mažo,

Kuriam gyvenimą pratęsti

Pagal visų jau priimtą moralę,

Nebedaryti ir klaidų,

Kurias padarė per audras.

Nepakartos vaikai,

Tikiu,

Primins jiems netektis senoliai,

Tegu būna pasaulis –

Mes.

Istorijos aukos

Veidai, kuriuos reikia

Matyti, prisiminti,

Jie keičia mūsų sielas,

Net pasaulio tvarką keičia.

Ateiname į šį pasaulį

Maldai susikaupę,

O jį palieka daugelis,

Kankinami be teismo.

Istorija – tai lapai,

Krentantys ne tiktai rudenį,

O žmonės pasilieka

Istorijos netekčių

Ir savimi nuteisti,

Neišteisinti.

Per lapų tiltą

Brendame per lapus,

Pasižiūrėdami į dangų,

Kur jau klykia gervės,

Pulkai žąsų į vorą

Padebesiais susirikiavo,

Savo užaugusius vaikus

Į tolimą kelionę veda,

Rykaudamos: „Savas, savas’’...

Brendame ir į savo metus,

Papildome juos lapais,

Vieni geltoni – saulė,

Kiti margi, taškuoti,

Kaip margas šis pasaulis…

Briskime per upę,

Ten klevo lapai plaukia,

Plukdo srovė ir mūsų svajones,

Kur apsistos, neklauskime...

Abu krantai geri,

Eikime per tiltą žalią...

Papuošiu vėją

Kiek daug pasiūlo

Auksinis rudenėlis,

Atiduoda grąžą žemė,

Ką pavasarį pasėjau,

Su kaupu, – iš vieno grūdo,

Daug mažų vaikų…

Kiek daug gėlių pražydo

Rudenėjant,

Papuošiu galvą vėjui,

Tegu pamato ir dangus,

Koks rudenėlis nuostabus.

Einu, renku rausvus lapus,

Juos vėjas man paklojo,

Koks jis atidus,

Sudėsiu juos į knygą –

Bus gražu.