Nesustabdysi sniego gniūžtės,
Kuri rieda nuo kalnelio,
Kas kartą ji sunkėja,
Prie savęs kitas priglausdama –
Tai tarsi kraujo ryšiai,
Vienos ir aplinkos dalia…
Lipi į kalną –
Naujos pėdos,
Švari trasa nepaliesta,
Grįžti – tarsi skara išsiuvinėta,
O dygsniuose – tavo kalba,
Malda nesukalbėta,
Vaikaičiams palikta…
Pasnigs ir vėl lipdysiu
Pasakas iš sniego,
Ridensiu – tik pagauk.
Kieme kas dieną pamatysi
Ištikimą draugę pilką varną, –
Ji surenka, kas lieka
Nuo sočių pietų,
Ko neįkremti ar neišgramdai,
Nes kieta ir gilu…
O ji nusineša ir skabo,
Kerta kietu snapu,
Pabaigus lieka baltas kaulas
Po aukštu beržu ar kitu medžiu…
Pakeli galvą – varna kraiposi,
Susuktas lizdas – aukščiau namų,
Nė nuvaikysi, nė pabarsi,
Kad nugvelbė iš panosės
Sūrio gabaliukus…
Oi, kaip ji karksi – net baisu,
Stvėriausi už galvos,
Kol negavau aštriu snapu, –
Ji lizdą krauna,
Trukdyti nedrįstu,
Bus tuoj mama
Ir gerbiama visų.
Nebark savęs – koks esi,
Toks būsi ir toliau,
Nėra pasaulyje tobulų,
Kažkam kažko vis trūksta.
Nesmerk ir artimo, –
Jo sieloje liepsnoja meilė,
Tuo pačiu – perkūnija
Ir audros dūksta.
Nebėk nuo negandos, –
Iš jos turėsi pasimokyti,
Kas yra laimė po nelaimės,
Būsi tik užgrūdintas.
Mokėk atleisti sau,
Atleisi kitą kartą artimam,
Visai svetimam savo kelyje
Už laikinąją griūtį.
Tu nebijok žiemos,
Turi kepurę baltą,
Kailinius užsegiok
Ir nebebus taip šalta.
Žiema apgrabalioja
Ir per pusnis nuskrenda,
Tu nebijok žiemos, –
Tik namo stogas baltas.
Aš nebijau žiemos,
Kol girdžiu tavo balsą,
Jo sniegas neapklojo
Ir mums nebuvo šalta.
Po balta skarele
Balta galva pašiaušta,
Vėjas ten įsisuko,
Nubalino man plaukus.
Tu nebijok žiemos,
Rašau tau sniege laišką,
Gyvenimo pradžios
Ir snaigių spiečiaus laukiu…
Sutartame kalne, –
Jis visada bus baltas,
Pušį paliesiu lūpomis
Ir nebebus taip šalta.
Motina rūpesčiu apglėbia
Nuo pat gimimo lig mirties,
Seka kiekvieną žingsnį vaiko,
Kelia, kada suklumpa,
Nors papučia pirštus…
Kažkas blogiausia atsitinka, –
Nepakelia darbų naštos,
Kai jaučia, jėgos senka,
Pavirsta ir Egle
Miškuose, pusnynuose,
Giliuose marių vandenyse
Ramybėje ir per audras…
Ne pasaka – tikrovė,
Taip buvo nuo pradžios,
Motina turtų nesukrovė
Aukodama save vaikams…
Dangus – žemės valdovas,
Paskirsto dalią kiekvienam,
Nelieka nė riekelės
Veltui duonos,
Iš ten ir visas gėris
Motinos akims.
Du jauni nesusikalba,
Maža jų patirtis – sakyti,
Kas slepiasi už žodžių,
Lengviau nuskinti rožę
Ir padovanoti…
Jauniems – sunku, –
Dar nėra patirties,
Kaip rast savo melodijas,
Kad neužgautų ir kito jausmų,
Kalbėti kitų žodžiais…
Jaunystė pasibaigia su žilu plauku
Ir vėl sustoja du,
Juos skiria slenkstis,
Nedrįsta pasakyti vieno žodžio,
Nepadeda nė muzika, –
Ji – nusibodusi…
Geltonai žydėjau,
Medumi kvepėjau,
Bites ir drugelius
Vasarą penėjau.
Kai ruduo atėjo,
Lapai nubyrėjo,
Ant šakų vaikeliai
Lietuje tirtėjo.
Apsnigo kalnelius,
Pusnys sužibėjo,
Dar laikau vaikelius,
Saugau juos nuo vėjo.
