Rudens akacijos

Prie gatvės, skveruose,

Akacijos pražydo

Mėlynai, geltonai ir baltai,

Jos skelbia, kad net rudenį

Gali nudžiuginti visus,

O sėklas beria žiemą,

Kai ankštys vypso.

Pasipila ir jų vaikai,

Tarsi rugsėjo pirmąją

Ir skuba į gyvenimo mokyklą,

Nes augs tiktai pirmūnai,

Kuriems lemta dygti...

Kiek daug dainų paskyrė muzikantai,

Poetai į eiles sudėjo,

Nes visada gražu

Pamačius žydinčią alėją.

Pavasarį pražysta visas medis,

O rudenį – tiktai viršūnėje,

Turbūt juos motina

Tenai užkėlė,

Kad atsisveikintų su saule:

„Sudie, vasarėle.“

Paskui jie bus tėvais,

Kurie žydės net pykstant vėjui.

Keli žingsniai nuo namų

Eime į lauką,

Pažiūrėsime į dangų,

Bus širdyje ramiau,

Juk viskas, kas praeina

Su nuoskauda pro šalį,

Tampa šiek tiek lengviau.

Danguje debesėliai

Vienas kitą gena,

Tartum balti ėriukai,

Juos akimis ganau,

Nes ryt nebematysiu šio paveikslo,

Bus ir kitokios mintys,

Nebe sutiksiu to paties žmogaus.

Gili padangė, didelė jo kraitė,

O aš maža ir nerandu,

Kur yra raktas pasislėpęs

Nuo durų, net savų...

Priėjus rakinu

Lyg svetimus namus,

Prie jų – suklusęs katinėlis,

Lyg klaustų, ar jo nepalieku,

Po to ramiai užmiega,

Nes jam vienintelė esu...

Kas dar mane mylės

Ir bus toks švelnus?

Rudenėlio dovanos

Ruduo, bet gėlės žydi,

Kol dar nėra šalnų,

Kiek atspalvių matyti

Prie gatvių ir namų.

Kiekvienas žiedas traukia bitę,

Gražius drugius,

Nes jie irgi norėtų tokiais būti

Ir pasislėpti tarp žiedų,

Kad koks žvirblis nematytų,

Apsaugo sparnelius gležnus.

Velkuosi dar gėlėtą rūbą

Ir ateinu pasveikinti gamtos,

Nes tik iš jos išmokstu

Pažinti tai, kas gera,

Suprasti, kas gražu.

Šiandien pasisekė drugeliui -

Jisai nuskrido be skriaudos,

Ir šypsomės lyg susitarusios

Su saulute kartu...

Pakeliu obuolį saldžiarūgštį,

Prakandu ir žinau,
Kas šiandien traukia

Vabzdžius į sodą,

Darželius.

Po dangaus veidrodžiu

Gražesnio laiko gal nebūna,

Kai pliūptelėja į akis ruduo,

Kai paskutiniai grybai

Ir darželio gėlės,

Dar stengiasi save parodyti,

Tarsi papozuoti

Prieš dangaus veidrodį

Ir šiltu vėjo gurkšniu dar alsuoti.

Apsidairai ir šypsaisi, –

Koks margumynas – ką sėjai,

Grįžo su kaupu,

Per vasarą lietutis laistė,

Tau neprašant ir nežinant,

Kol pagaliau žali stiebai iškėlė žiedelius.

Tada ir supranti,

Kaip viskas dera,

Kai jungiasi ir vienas kitą myli

Gražuolė žemė ir dangus.

Nenuspėjami sapnai

Ilgus metus buvau tarsi sapne,

Nubusti nenorėjau,

Kai siautė vėjas pro mane

Ir nešė negandas,

Į širdį sėjo...

Kai nubudau, buvo vėlus ruduo,

Šalnos pakąsti smilkiniai,

O nudažyti nesuspėjau,

Taip ir paliko tarsi antspaudas,

Lyg medžiui gumbas,

Ant susiraukšlėjusios odos,

Metų našta ten pažymėta,

Kurios nenorėjau...

Kiek daug išbandymų parodo akys,

Kurias per vasarą nublukino

Skaisčioji saulė,

Norėjau prisimerkti

Ir šiek tiek apsaugoti,

Nebegalėjau...

Dabar žinau, kas yra laimė

Ir nelaimė nenuspėjama.

Toks ir gyvenimo ruduo,

Gilios žiemos artėjimas.

Bėdžius

Neteko žvirblis kovoje

Kojos vienos – raišuoja liūdnas,

„Greičiau jau katinas būtų sugavęs“, –

Vienas pagalvoja...

Kai skrenda, tupi ant šakos,

Nepastebi net, koks jis bėdžius,

Nes čirškia, kaip visi,

Kurių dar sveikos pėdos.

Jis nežingsniuos tolyn

Žvyruotu takeliu

Ir lesalas – tik trupiniai,

Kuriuos žvilgsniu palydi,

Kai kiti murgdosi šiltoje baloje,

Nebepavydi,

Kai tupi ant šakos,

Atrodo sveikas, gyvas.

Tokia lemtis – gyvens ilgai,

Nes širdis plaka

Nuo kojų nepriklausomai, tolygiai.

Sveikieji džiaugiasi, poruojasi,

Vaikus į dienos šviesą lydi,

Jo niekas nepasirenka,

Todėl ir čirškia vakarais,

Kada mėnulis kyla...

Nepasakoja net geriems draugams tiesos,

O kalba puse lūpų,

Kol visai nutyla...

Pamokėlė

Vidurdienį, netgi per lietų,

Paukščiai tursinėja,

Kurie nebijo ir žiemos,

Jie neišskrido ir dėl alkio,

Pas mus atras, ką lesa,

Ką žmonės valgo sužinos...

Pulkelis žvirblių nesibaimina, –

Bus prie namų,

Balandžiai – ant stogų,

Vis arčiau saulė ir saugu.

Nieko nebijo tik pilkoji varna,

Sau vaikšto palengva

Ir įprastu žingsniu,

Nes juodas varnas

Greitai perspėja apie pavojų,

Tada kuosos skrenda,

Pakilusios pulku.

Dar vienas kitas likęs klaidžioja varnėnas,

Išsiskiriantis iš kitų raibu švarku.

Daugiau mieste jau paukščių nesurandame,

Nes visi renkasi

Šiltus kraštus.

Ar tu pažįsti juos visus?

Dar kartą paskaičiuok, miške – jų daug:

Genys ir kėkštas,

Kurapka su pasaga ant krūtinėlės,

Šie neprašys grūdų,

Bet zylei lesyklėlę

Jau dabar paruošk,

Atskris ir daug kitų.