Gydantys nutylėjimai

Gėlės įvairios – visos gražios,

Spalvos blunka, nusidažo,

Tik saulės spindesy...

Žiema už lango,

Šerkšno skaros

Ant medžių apsnigtų šakų,

O šiluma rusena,

Kiekvieno namuose,

Kai židinys jaukus...

Vienas šaknis, bet daug žiedų,

Tik rožė su spygliais

Ir širdyje – dygu,

Kad vienas nesukursi laimės,

Nes meilė – vis po du...

Koks monotoniškas gyvenimas,

Jei neturi žiedų,

Niekas nemato, kad esi gražus;

Tegu ir skina, skabo,

Kaip gera, kada žiūri

Su meile akyse, –

Žiedai atauga, žydi...

Tada geresnis būni su visais,

Net pats su savimi.

Mažylio drambliukas

Važiuočiau ir dabar į Rygą,

Bet šalta ir prisnigo,

Drambliai nebesimaudo,

O žalias krokodilas

Sau maisto nesuranda...

Kaip smagu būtų

Zoologijos sode,

Žiūrėčiau su visa šeima.

Dabar karpau iš atminties,

Drambliukui pridedu ausis,

Jos tokios didelės ir girdi,

Ką jam sakau atvėręs širdį, –

Toks mažas dar esu,

Bet norų daug turiu:

Norėčiau vasarą su broliu

Keliauti netgi į Safarį,

Tenai, sako, visi laisvi –

Drambliai, žirafos ir kiti...

Žiūriu į savo dramblį,

O jis tyli...

Neveš tenai manęs,

Nes aš – mažylis.

Juodieji pranašai

Praskrenda juodvarniai

Ir klykia: „ Karas, karas!“

Klausau ir netikiu

Net savo ausimis...

Nejaugi jiems melavo,

Kažkas pasakė ir apgavo,

Kad skelbia gandą

Per visas šalis?

Saulutė leidžiasi,

Atsitrenkia į ledą,

Pažyra rausvos kibirkštys,

Paskui ir įsiskverbia

Net į pačias mintis...

Mačiau, prisimenu,

Ką pasakojo ir tėvai,

Kaip savo laimę laidojo,

Kai darė priekalą

Iš sviedinio, jau palikto nuo karo...

Didžiulis buvo ir sunkus,

Galėjo sprogti, kada gręžė

Ir pylė iš jo paraką,

O varnas rėkė ir tada,

Galbūt žinojo,

Kad tas laikas grįš...

Oi, gūžtose ir juodvarnių

Visas būrys.

Pienės

Pavasarį pražysta pienės

Ir suvilnija bangomis

Kalneliai ir dirvonai,

Jų akyse saulutė slepia

Rasos lašus, kol jie maži.

Kada išdžiūsta pienės,

Nuskrenda toli toli

Baltieji skėčiai,

Po vieną leidžiasi į žemę,

Pakimba ant žolynų,

Voratinkliai sugauna

Ir motina jų niekada

Daugiau nebematys...

Kai vėl pražysta,

Gal ir susitinka,

Bet tik panašūs būna,

Prasilenki ir nueini, -

Visų žiedai pilni

Ir kvepia medumi,

Nesugrąžina laikas,

Ką jau prarandi...

Balti pūkeliai – visada balti,

Tik mintyse su jais skrendi.

Miško viduryje

Didžiulis noras – ąžuolu šlamėti, –

Jis paskutinis numeta lapus,

Vėliausiai žydi ir nežymiai,

Nes tausoja jėgas ir gilėms,

Kurias pasėja rudenėjant,

Apkloja lapais nuo šalnų...

Atskrenda akylas kėkštas

Iš nešasi vieną snape,

Kuri iškrenta netikėtai,

Ta ir pasisėja girios pakraštyje;

Pavieniai ąžuolai ilgai gyvena, –

Draugystė jiems nebūtina.

Prisirinkau į saują gilių,

Gersiu stiprią kavą,

Paseksiu pasaką vaikaičiams

Apie Eglę, –

Eglynas žalias visada...

Saksofonas

Mergaitės balsą

Lydi saksofonas;

Ilgu ir gera,

Tuo pačiu – gražu, –

Prisikelia saulė raudona

Už mėlynosios jūros

Ir supasi melodija

Jausminga ritmo spirale

Su vis ilgėjančiu geltonu spinduliu...

Oi, atsidūsta iš sielos gelmių,

Pralenkia tylą,

Nurieda saulė apvaliu ratu,

Paskęsta balsas,

Amžinai švelnioji lyra,

Vis pasakoja apie laimę,

Kada mes kartu –

Mergaitė, muzika

Ir tu...

„Mažasis princas“

Bandau užlyginti pėdas,

Kasdien jas užpilu

Smėliu ir žvyru,

Palieku nuodėmes, skriaudas

Giliai giliai po žemėmis,

Kad niekada nebe iškiltų.

Užberiu juodos žemės,

Pasodinu ten rožę:

Žydės, kvepės pasauliui,

Paskleis mano vaikams,

O gal vaikų vaikams

Pasėtą grožį...

Nuo ryto iki vakaro einu

Keliu duobėtu,

Bet vis tikiu ir laukiu,

Kad rožės sužydėtų...

Kai lyja, laisto,

Kai sninga, dengia metų pėdas,

Pavasarį ir vasarą,

Ir iki pat rudens,

Prie rožių dygsta piktžolės,

Bet mano paskirtis – ravėti,

Prie gatvių eilėmis  – žibintai,

Kad kelią šviestų.