Trinkelės

Kiekvieno grindinio akmens

Graži ir praktinė vertė,

Kad einant per gyvenimą

Dunksėtų varpo dūžiai,

Kad suskambėtų jų kalba, –

Lyg ošianti giria,

Audros pakelta jūra

Ir išsilietų pakraščiais

Juodosios jūros...

Trinkelės keičiamos istorijos virsme,

Kur padeda į pamatus

Ir vėl iš naujo kyla mūrai,

O kiekviena nauja plyta

Prilimpa prie širdies giesme

Ir keliasi į dangų

Laisvės šūkiai...

Naujas gyvenimas – trinkelės,

Jūs girdite visus,

Kas ką, už ką

Į tuos namus sumūryta...

Jūsų skaitytoja

Mieli draugai,

Iš paprasto ir atrasto

Rašto ir knygų,

Iš vadovėlių,

Pirštais rašaluotais nuteptų,

Kaip antspaudu kas kartą

Naujai pažymėti;

Skaitau žodžius netgi ir tų,

Kurių čia nebėra,

Apie kuriuos dainos sudėtos

Ir uždarytos stalčiuose

Su atviru dangčiu,

Kad žodžiai amžinai skambėtų...

Saulė juk sukasi

Gyvenimo ritmu

Ir turime skubėti,

Kad paskutiniame skyrelyje

Būtų ir tas gyvenimas,

Kuriuo kiti gėrėtųsi...

Tokia žmogaus, su aukso plunksna,

Didžioji paskirtis,

Kad kurtų pasaką ir žemėje,

Net ir po saulės skėčiu

Gražią pasakėčią,

Kur visi kalbasi vienu balsu,

Pritariant vien tiktai gamtos orkestrui...

Kas mes be tos giesmės,

Kuri pripildo sielos versmę

Ir padeda srovei tekėti?

Išsivadavimas

Graži pasaulyje darna,

Kai turi paukštis

Du sparnus, kaip mes rankas,

Kada ištiesiame į dangų

Ir skleidžiasi žiedai – malda,

Kad visada, net ir po mūsų,

Būtų pakartotas

Dievo vardas ir valia:

Pirma buvo mintis,

Po jos – dar žodis

Ir iš chaoso gimė visata,

Kūrybinis procesas...

O amžinybėje ribos nėra,

Nėra nė laiko pakartoto,

Tik mūsų galvoje

Vis nuolatos chaosas,

Nes turime gyvenimą,

Kuris netobulas, deja.

– Tokia Dievo valia, –

Pasako žmogus maldoje,

O jo mintis pakimba danguje,

Tada ir atsiranda

Du nedalomi pasauliai, –

Naktis – šviesa....

Oi, kokie vakarai

Ir toks svajonių ryto grožis.

Lemtis - visiems

Kada paukščiui užauga plunksnos,

Ištiesina sparnus ir skrenda,

Jei neišmoksta šito meno,

Kad reikia suplasnoti

Ir nuo lizdo pasikelti,

Palieka jį netgi tėvai,

Nedaugel yra paukščių,

Kurie pavaikštinėja tik po žemę

Ir nepakyla viršum debesų...

Turiu tik vieną plunksną

Ir savo gyvenimą,

Pakylu vis nuo kasdienybės

Kiek aukščiau,

Bet pančioja sausa žolė,

Pernykštės išklampotos balos,

Tiesiu per jas ir paskutinį tiltą -

Baltą plunksną padedu, -

Tai mano darbo stalas,

Atsidūstu, kad ta lemtis

Yra visiems...

Velykinis pasveikinimas

Geltona ir juoda

Sugrįžta paukščiai,

Atauga ir žolė, –

Dabar tokie rudi dirvonai, –

Kiekvieno smilgos prieglobstyje

Susisuka sau lizdą voras,

O prie didesnio kupsto

Įsitaiso skruzdės

Ir neša smiltis atvirai,

Kad jų vaikai pažintų gaivų orą...

Po smilgų šaknimis,

Jų pridengta pluta,

Dar keli klodai, –

Kaip suspausta mintis,

Pavirtusi į anglį juodą...

Sužiuro geltonas šalpusnis,

Į saulę panašus,

Ir keičia veido bruožus, –

Visi žemės vaikai vienodi,

Tiktai vieni giliai,

Kaip mūsų atmintis,

Kuri iškyla sapnuose,

Tada kelia giliausius,

Kitus matau aukštai –

Toliau, už debesų,

Pagelsta saulės atspindžiai,

Už jų – vėl juoda...

Karklai

Šiandien pakilau iš lovos ir pasižiūrėjau pro langą. Ant elektros gelžbetoninio stulpo

krapštėsi plunksnas vienišius gandras. Jau kelintus metus stebiu, kaip jis čia rudenį neša šakeles, krauna lizdą ir vis nebaigia, o žiemą jas nupučia vėjas. Ir šįmet jau mačiau, kaip jį plakė sparnais kitas, kuriam labiau pasisekė, – jo pati jau tupi lizde, o vakare abu susiglaudžia ir praleidžia naktį drauge.

Vienišius nakvoja ant stogo, nes rytais girdžiu, kaip jis sveikina saulę: kalena snapu, tarsi kažką šaukia, bet veltui... Toliau, prie kelio, žydi karklas; iškertu ir vėl atauga krūmas, tik dar platesnis. Nėra arti tokio medžio, kurio viršūnę nukirtus būtų galima gandrui pasiūlyti trobai pamatus. Tada jo balsą išgirstų ir atskristų, tikrai atskristų patelė, – niekas jo nebevytų ir nenugalėtų.

Karklas gajus, bet jis – tik karklas. Jį net šarkos aplenkia, kartais nutupia varnėnas, didesnis paukštis, bet labai trumpam, – sukarksi, sugieda trumpą giesmę ir skrenda toliau...

Užaugau ne čia, bet ir kitame kaime buvo prie namų krūmai, bet nė vieno seno medžio. Neatskrido ir ten gandrai. Tėvų gyvenimas buvo labai panašus, vaikų irgi, mano vaikams neskirta užauginti prie namo didelio medžio. Tokia jau šaknų paskirtis: tėvai vis neša šakas iš krūmų ir taip šildo visą šeimą.

Pavasarį susirasdavau iš vieno kelmo išaugusius kelis kamienus ir įsikurdavau visai vasarai savo namus, apie kuriuos niekas kitas nežinojo. Atrodo, kad jau gimusi pažinojau visus medžius, bet dabar tikrai nepasakyčiau, kokie ten augo: alksniai, juodalksniai, karklai...Kol žemė neįšilusi, tokiame name kojos nešąla, nereikia stovėti pakaitomis ant vienos kitą pakėlus, kaip vienišiui gandrui.

Prabėgo gyvenimas ir vis tarsi pro šalį...Keliai dabar kitokie, bet karklai žydi taip pat – geltonai, geltonai.