Mūsų namai

Apsaugo nuo audrų
Mūsų namų ir sienos,
Ir šiaudų stogai;
Jiems tenka net už du -
Ir aš, ir tu vis slepiamės,
Bet kaip dažnai-po vieną...
Kai duris atdarai,
Ten įsispraudžia vėjas
Ir plėšia net lubas,
Ir netgi stogą plėšia...
O kur mūsų langai?
Langinės jau išblėso,
Nebemadingi stiprūs pamatai
Ir veržiasi vanduo,
Lietus paplauna darželius,
Kur dygo seniau rūtos
Ir laukinės mėtos...
O diemedis prie pamatų
Galėtų prisišlieti,
Jei ne ruduo, paskui žiema
Jo šįmet nepaliestų...
Neatiduosiu nė už ką
Namų, kuriuose tu buvai,-
Jų visada ilgėsiuosi.

Svajonės versmėje

Kas dieną ateinu
Vis pas Tave ir pas Tave;
Mintis-mano klajonės,
Bet negi žmonės nesupras,
Kokia miela yra svajonė...
Kam teko duoną
Akmeniu užkąsti
Ir atsigerti iš versmės -
Nepaprastos, gilios ,-
Kuri pasiekia
Širdies lygius klonius,
Pabus su manimi šią valandėlę
Ir nenubėgs į tamsą,
Kaip Tu pabėgai kažkada,
Kada man sklido
Iš sielos versmės
Skaudi dejonė...
Visi mes būname dažnai,
Tik vargo žmonės.
O ką sakysi,
Kai ir aš
Pabėgsiu nuo Tavęs,
Kada pražysta nuostabi gėlė -
Mano svajonė?..

Rudens naktis

Naktis tamsi, bet ne pikta;
Jos tamsa slepia,
Kas ilgai nemiega,
Kas išmeta pro langą
Dieną sukauptas šiukšles
Į savo, o gal ir kito kiemą...
Nakties apniukusi kakta -
Ji mato netgi dieną,
Kam sekasi geri darbai
Ir tamsoje, pavakary,
Ir saulės spinduly kas dieną.
Naktis šaltesnė, bet žiema
Pasiima jos šviesą -
Ir dreba lapas,
Vienas likęs ant šakos,
Ir naktimis, ir dieną.
Pakeliu ranką prie kaktos,
Matau ir mėnesieną;
Naktis gera -
Jinai mane globos,
Neliksiu vieniša.

Širdžių tyloje

Nepasakiau Tau
Savo paskutinio žodžio.
Ir visada taip būna -
Nieko iki galo nesakau,
Todėl manęs neklausinėji
Ir aš tik įdėmiai klausau...
Galbūt tada kalbėti nesuspėju,
O mintyse ir širdyje laikau.
Mačiau aš Tavo akyse
Ir skausmą, tylią gėlą,
Ir norą dar iš gyvenimo
Taurės išgerti su kaupu.
Kada gi būna soti sielą?
Kai mes-abu.

Skiriu Janinai G.

Tu-šviesos motina,
Saulelė anksti rytais kėlusi,
Tu mūsų kaimo klonių
Ir ramios sodybos
Sodžiuje dukra,
Tavo vaikai kitaip gyvens -
Jau miesto gatvės ves,
Į darbą kvies namų šešėliai
Ir tik šventadienį į gamtą
Akys atsivers...
Ir kiek prarandama:
Dangaus gerumo mėlį
Jie mato tiktai Tavo akyse.
Tu-sielos motina,
Nušviesi jiems gyvenimo šešėlius
Ir tavo paskutinis žodis
Visiems-švelnumo pamoka,
Vienintelė graži malda.
Tik pažiūrėk į dangų -
Šviečia saulė, balti debesėliai
Ir medžio, pakirsto audros, šaka...
Tai Tavo, mano pasakėlė,
Gyvenimo rudens branda.

Naujieji pranašai

Ir tarp savų, tarp svetimų
Užverda dažnai ginčas,
Kam nesakiau tiesos
Ar nemokėjau išsirinkti...
O kur tiesa-nėra vienos;
Iš bokšto skelbiasi kiekvienas,
Kad jis tik vienas ir kitoks,
Išspręs vienybės formulę,
Kuri tiks amžiams ir visiems -
Bus aukso vidurys kas dieną...
Tada karūną ant galvos -
Gal vainikuos ne vienas
Ir gėlėmis takus nuklos,
Tikės, kad aušta tokios dienos -
Nereiks į darbą ir ilgai miegos...
Paskui sukursime poemą
Ir vėl kalne jau kitas užgiedos:
-Esu aš vienas!
Betgi tu-ne Dievas.

Rudens vakarai

Saulės atodangos
Taip skaisčios vakarais -
Pro debesis pakyla
Obuolys raudonas;
Nudažo ir namus
Rausva spalva
Ir tokios skraistės
Plakasi virš stogo.
Taip mirga, mainosi
Rudens nugairinta
Retėjanti kas dieną lapija,
Dangus nuleidžia ranką -
Amžinąjį stogą...
Dar nebijau rudens -
Jis mielas ir vienodas.
Atsirėmiau į medį
Ir tada ilgam jaučiu,
Kaip gera ir patogu.
Aš nejaučiu šalnos;
Esu, žemele mylima,
Dar vis tavo globojama.