Nutilo vėjas – skelbia lietų,
Prieš audrą – debesys juodi,
Tas pats – ir skausmas,
Jei pabaiga – arti…
Ramybės laukiu – griaustinį išgirstu,
Ašara nurieda,
Širdyje – tylu tylu,
Jaučiu – artėja lietūs,
Audra – dar priešaky,
Sunku…
Žilvičiu virtau,
Drebule prie tako,
Lašai per lapus rieda,
Virsta upeliu ir nuteka sykiu...
Nors vieną lašą man palikit,
Pasidalinsiu su tavim
Ir vėju, ir lašu,
Kad nebebūtų žaibo prieš akis,
Audrų.
Mūsų gyvenimas – būties dalelė,
Kiek skyrė mums jėgų,
Tol skinamės į laimę kelią,
Paskui nuvystame,
Kaip vasaros gėlė…
Ruduo ateina pamažėle,
Pabarsto geltą smėlį ant takų,
Paguldo lapą, o šalia – ir gėlę,
Pluoštą baltų plaukų…
Į dangų ir į žemę –
Vienas kalias,
Būtis – pastovus matas, –
Jis – tik miražas,
Ant žiedų pamatomas,
Ir turime visi...
Einame prie tos ribos,
Tarsi į pirmą pasimatymą,
Amžiams susitikti ir nebesiskirti…
Oi, neišeik anksti.
Ona Baliukienė
Nežinau – pravirkau,
Ar tik ašarą išpūtė vėjas,
Neatvėsusi skruostais riedėjo
Ir lig šiolei nesupratau,
Kodėl ašaras gainioja vėjas…
Prie gumbuotos obels palinkau, –
Aašaros skruostais riedėjo –
Dėl obels ir savęs,
Kad abi čia nugairintos vėjo
Stovėjome…
Ogi tik dėl pavasario šalto,
Kai sodai žydėjo,
Mūsų ašaros dvi nuriedėjo,
Neužmezgė ir obuoliai,
Nebuvo nei vėjo,
Senatvę regėjome.
Ona Baliukienė
Saulėtekiai pasikartoja,
Sugrįžta po nakties
Ir negali tuo kaltinti rytojaus,
Jeigu nesisekė perdien…
Saulėlydis kasdien artėja,
Linksta diena, lyg nendrė,
Bangų ir vėtrų palaužta,
Prasideda pavasario žydėjimas
Ir atsitiesia, kyla iš vandens, –
Lelijos žiedas supasi šalia…
Koks begalinis noras –
Prisikelt ryte!
Ona Baliukienė
Ne visada jausmai
Protui pavaldūs, –
Sapne – miražai
Nemigo nakties,
Tavo išblyškęs veidas
Mėnulio pilnaty…
Kai mūsų mintys susitinka,
Ką aš jaučiu
Ir tu jauti...
Viena – tik upė,
O du krantai,
Daugybė tiltų
Ir aidas – iš toli…
Šaukiu ir tu šauki,
Beliko vienas svajų tiltas
Jausmų siūbuojančių sūkury…
Nebus tavęs,
Neliks ir tilto,
Pašauks tik aidas:
„Girdi, klausaisi nakties vidury?’’
Pražydo krūmai, –
Baltos ir raudonos
Lauko rožės, –
Dygūs spygliai,
Gležni žiedeliai
Skleidžiasi drugiais,
Kitus kvapus užgožia...
Kai baigiasi kaštonų žvakės,
Alyvos byra nuolankiai,
Užleisdamos laukinei
Vietą rožei...
Kvapais gėriuosi,
Kaip šventą vandenį
Pirštais liečiu,
Dar gaivinuosi rasos lašeliu,
Byrančiu nuo rožės...
Žydėk į saulę atsigręžusi,
Kvepėk išaušus,
Spindėk ir vakare,
Kai saulė leidžiasi
Miško pavėsyje,
Už seno sodo.
Nuo vaikystės būriau
Iš ramunės žiedo,
Vis ieškojau meilės,
Ką lakštutė gieda.
Ramunė pražydo
Nauju baltu žiedu,
Kiekvienas lapelis
Rasa skaisčia šviečia,
Ašara nurieda…
Pas mane, prie slenksčio –
Duobė su žarijomis, –
Peršoksi – ateisi,
Sparnai neapsvilę...
Mylime, kaip vakar,
Mylime, vis mylime.
