Laimės trupiniai

Nors ir saujelę

Trupinių barstai,

Gerai žinai,

Tai – kas man liko,

Bus ir tau sotis

Žiemos ir pradžioje,

Ir vidury…

Taikos metu – pasėji

Ir atgal pasiimi,

Ką žemė išaugino

Tik iš vieno grūdo,

Bus ir visa riekė,

Burkuos balandžiai,

Alyvos vėl pavasarį

Žydės…

Dainuoja sesės apie rūtą,

Vainiką saugo,

Per Jonines upe nuplukdo,

Taikos balandis –

Laimės pamatai,

Vaikučiai auga,

Žydi kaip rugiai.

Juokelių reportažas

Suaugę svarsto visada,

Ar bus gerai, ar apsimoka,

O vaikai, bėgdami per kiemą,

Pakalbina ir katę, –

Pilna visur juoko…

Šermukšnio kekės,

Nudažytos, kaip ugnis,

Juodai – vijoklio,

O pakerėtas dangumi

Ir jaunas, senas nusijuokia…

Dažnas kieme ir su spygliais, –

Neprisiliesk, įdursiu, –

Žada kadagiai,

Mėlynę primena jų uogos,

Skaudės nenaudėliui delnai,

Jei skins neatsiklausęs…

Ritasi dienos,

Kaip nuo obelų prinokę obuoliai,

Paspėk vyniotis:

Čia – dar maži vaikai,

O jau vaikaičiai byra,

Kaip žirniukai šiepiasi,

Ir pats juokiesi iš paskos, –

Būtų gūdu troboj

Be juoko.

Ledukai

Kieme, sode, miške –

Visais metų laikais

Labai gražu,

Visur ir visada sau akys

Ieško žalumos,

O danguje – saulutės,

Žvaigždžių spindinčių, –

Prieš Kalėdas vis spustelėja

Naktimis šaltukas,

Apdengia balutes ledukai…

Oi, kokie raštai išraižyti ant langų,

Vedžiodavau per juos šiltu pirštu,

Kartais varveklį ragavau,

Ne kartą ir liežuvį

Durų rankenoje prisvilau…

Ant storo ledo pamatai,

Kokie tikri gyvenimo vaizdai,

Kai ten įšąla varlės,

Eketėje žuvelės nardo,

Pavasarį atšyla ir balutės,

Žvirbliai maudosi…

Šiandieną, bus rytoj, poryt,

Širdy vis gera ir jauku,

Kai laukiame Kalėdų,

Vėl šiltėjančių dienų.

Atsikartojimai

Janė ir Mindaugas

Kas dieną būna valanda

Apmąstymams, ramybei,

Kai pavartai knygas,

Kuriose atmintis atgimusi.

Kiekvieną dieną būna atgaiva,

Kai muzika prabyla,

Tada pakyli viršum rūpesčių,

Atsikvepi, kol ji nutyla.

Kiekvieną dieną išeini

Pro tas pačias duris,

Pasveikini kaimynus,

Matai gatvių žibintus vakare,

O danguje žvaigždelės

Vis dar žiba…

Kiekvieną dieną būna ir minutės,

Kada pakyli į aukštybes

Ir atgal į žemę sugrįžti,

Lyg būtum vos užgimęs,

Tada ir pajunti,

Kokia visatos amžinybė.

Mano turtai

Mieliausia, ką turiu,

Mano vaikai, vaikaičiai,

O šypseną skiriu

Patiems mažiausiems,

Kaip ir tu…

Taip gera pasakyti:

„ Labas rytas, vaike,’’

Apklostyti lovytėje,

Kai serga, – tegu sveiksta…

Gražiausias turtas

Iš visų gerų,

Kada pirmą rugsėjo

Neša dovanų,

Paskui Kalėda į ratus

Paima maišą ir – tiu tiu

Per kalnelius ir miškelius,

Atšvilpia prie eglutės

Pas visus,

Palabina ir jaunus, ir senus…

Ištiesk delnelį, duosiu tau,

Gražų žodelį:

„Ačiū ir prašau.’’

Kalėdos – be sniego

Už lango – sniego kauburiai,

O ant palangės vatos gumuliai,

Sausiukų spindintys žiedai

Tulpių rašte atrodė taip gražiai…

Dabar žiūriu pro langą –

Žvirbliukai baloje snapus panardo

Ir tupia eglei ant šakos,

Nenoriai klausosi,

Ką varna jiems papasakos…

Niekas nepameta nė kaulo,

Ant šiltos sofos guli Margis,

Prie krosnies guli katinai,

Bet ir paukšteliams dar nėra blogai;

Tiek visko pilna ant šakų:

Gudobelių vaisių, obuolių,

O kaulai veltui nesimėto,

To šeimininkės klaust reikėtų.

Tokios Kalėdos – pamečiui,

Gal Arktis šyla ar blogiau?

Ilgieji šešėliai

Toli žaliuoja miškas,

Pušys, į dangų atsirėmusios,

Kalneliai apsėti

Ir naujas daigas kelia

Apsamanojusią velėną,

O iš po prispausto akmeniu

Išsirita grūdelis,

Saugosi šešėlio…

Jis – toks galingas šiandien,

Kada šalia pamato

Mmotiną ir tėvą,

Kurie parodys kelią

Į padangę mėlyną…

Šešėlis – visada šalia, –

Pakeli koją

Ir jis eina, bėga,

Lyg pas tave per miegą...

Atsisuki ir pamatai, –

Šešėlio ieškota ilgai,

O jis – visai šalia,

Neatskiriamoje sieloje.