Linksmos dovanos

Kokį radau dangų,

Tokį ir paliksiu,

Buvo jis ir mėlynas,

Būdavo ir pilkas.

Kieti žemės klodai

Daug metų slėgėja,

Į juos gula žodžiai,

Atsparūs net vėjui.

Nemačiau to mirksnio,

Savo užgimimo,

Į žemelę gulsiu,

Kaip į prigimimą.

Vieną sluoksnį kelsiu,

Kitu užsiklosiu,

O dangaus aukštybes

Tau padovanosiu.

Gyvenimas – visiems

Gyvenimas – tai gatvė,

Kuri prasideda nuo tako,

Miname ir einame visi,

Platėja grindinys be pabaigos,

Kiekvienas dedame po akmenį,

Užrašome ten savo vardą,

Paliekame vaikų vaikams

Kasdien…

Vaikai grįs naują gatvę,

Šalikeles apsodins klevais,

Liepomis ir ąžuolais,

Žiūri senoliai, susimąsto, –

Kokia graži jų gatvė,

Kada priklauso ji visiems.

Gyvybė – ašara

Žmogaus gyvybė – iš dangaus,

Per motiną ir tėvą,

Žemėje – daigelis,

Išaugantis į medį,

Upeliais nuteka į grožio pievą…

Vanduo pagirdo gėlę,

Palaisto ir nuplauna

Nuo veido ašarą,

Nuo kūno – skausmą,

Upeliuku į ateitį nubėga…

Kažkur sustojo ašara,

Mano sūnau brangus,

Gal rudens lietumi per pievas

Išsiliejo…

Du skirtukai

Dovanos iš Seimo namuose

Bet koks pasikeitimas

Prilygsta kovos laukui,

Mažiau ar kiek daugiau –

Kraujo ir kulkų,

Bet lieka randai atminty,

Prisiminimai,

Už ką kovojai,

Kur dabar esi…

Rašau ne ant bloknoto,

Dar vakar dovanoto,

Jis – suvenyras,

Liks tuščias ir gražus,

O į savo knygas,

Įdėsiu skirtukus…

Atsimena tą laiką

Mano sūnūs –

Tai Vingio parką,

Katedros bizūnus,

Suvažiavimo naktį,

Kai dužo net langai,

Naktį prie Spaudos rūmų

Ir tą gūdžią dieną,

Kai sproginėjo kulkos,

Dargi prie Seimo sausio 13

Kelias dienas naktis,

O tu tenai buvai,

Net namo negrįžai…

Visur padėčiau skirtukus,

Bet gaila,

Kad tik du turiu...

Rašiau, rašiau ir pravirkau,

Dėl kažkokios moters pastabos,

Kad nebuvau išrinkta į komitetą,

Nesu jos sąraše...

Mieloji mokytoja,

Jūsų pavardės net nežinau,

Dėl jūsų vakar tapo gėda.

Priminimas tėvams

Petras Vaitiekūnas

Mokytojas – pilkas kareivėlis,

Netgi – be milinės,

Gydytojas – tik be priesaikos, –

Hipokratas – atmintis,

Rankoje – knyga,

O sava interpretacija,

Kuri pasislepia po žodžiais,

Pasirodo mimikoje,

Virpančiose lūpose...

Nuo seno – draugas,

Kas tik mokosi,

Visiems...

Mokytojas – tarnas,

Susega paltuką,

Uždeda kepurę,

Suriša kasas,

Palydi ir po pamokos,

Nors akimis,

Namo.

Mokytoja Nijolė Abraitytė

Seimas

Suskambėjęs garsas

Maldas išgirsta tik dangus,

Siunčia sielai palaimą,

O žemėje – niekšybės,

Karo dundesys

Ir neapykanta vienų kitiems,

Dar viršų ima…

Melskimės žodžiais,

Atvirais, šmaikščiais

Ir garsiai – giesmėmis,

Roko garsais per žemę,

Būgnus muškime stipriau,

Kad blogis pasislėptų,

Nors ir laikinai,

Giedrėtų galvose

Kas dieną...

Nebėkime, mieli vaikai,

Iš savų žemių,

Jose įsigalės tik piktžolės,

Ne rožės sužydės pavasarį

Rūtų darželiuose.

Prisikėlimas

Irena Degutienė Seime

Daug metų eita

Tuo pačiu keliu

Nuo tėvo kasto šulinio,

Nuo žibalinės lempos,

Molinės trobos

Su nendrių stogu

Ir plūkta asla,

Su milo rūbais,

Pačių verptais ir austais,

Raugintais kailiniais,

Vadinamais skranda…

Dabar jau niekas netikėtų,

Kas buvo ir per karą,

O ir vėliau – po karo,

Gainiojama po Sibirą,

Tremta, paniekinta,

Dvasiškai prievartaujama,

Nužudytais ir mirusiais iš bado,

Kokia išvarginta nepriteklių tauta,

Bet augome ir dirbome,

Šviesių dienų sulaukėme

Su visa Lietuva.

Prisikėlimas mūsų – šventas,

Tai pasakys kiekvienas

Mano bendraamžis,

Užgrūdintas,

Kaip niekada.