Trumpa simfonija

Pavasaris – lopšinių metas

Su šypsena tėvų,

Koks platus baltas takas

Lape, be paraščių.

Už lango – vienišas Paganinis...

Kol nenutrūkusi styga,

Melodija – skaidri,

Pirmosios meilės apsvaiginta

Sukasi pora

Iš pasakos gražios

Su baltų žiedų puokšte

Vestuvių valso sūkury,

Įsimenanti uvertiūra...

O metai bėga,

Tarsi pabaidytos stirnos,

Kanopos muša būgnelius

Ir švytinčias lėkštes,

Plast plast krūtinėje kažkas...

Oi, dar viena neparašyta

Virpanti nata...

Visą simfoniją išpildo

Laiko diriguojanti lazdelė –

Ruduo, žiema –

Finalas...

Visiems Lietuvos piliečiams

Lietuvos žemėlapis –

Tai didelė širdis,

Vienodai plakanti,

Viena kalba ir šnekanti,

O kelios šnektos – ne bėda,

Per visą kraštą

Nemunėlis teka

Ir grybai dygsta miškuose

Anykščių šilelyje, Pavilnyje

Ir Varėnos pušynuose,

Gražuolės voverės

Rudens brandoje riešutus renka...

Mūsų širdis – viena,

Auksinės, darbščios

Mūsų rankos.

Klajūnai paukščiai

Suskrido paukščiai

Į savo gimtinę,

Giedodami vėl suka

Naujus lizdelius,

Gandrai ir senuose įsikuria

Pataisę kiek – geri dar bus...

Po metų kelerių

Apsidairau po kaimus,

Mažus miestelius

Ir suskaičiuoju paliktus namus, –

Kažkas į Angliją,

Kiti net į Ameriką,

Olandiją, Airiją ar Vokietiją

Sparnus pakėlę

Neseniai išskrido,

Vaikai čia nebesuks lizdų...

Oi, rodos, mums taip ilgu,

Priglausčiau po savo sparnu.

Kodėl tu palikai savus?

Gal buvo šalta, nejauku...

Gėrio pasaulyje

Pražydau pavasarį,

Kaip gėlė – baltai

Ir iki šiol esu balta...

Kol šaknis įleidau,

Laistė šaltas lietus

Ir vėjas gairino...

Iš vieno kupsto –

Daug mažų žiedų,

Visi – iš meilės,

Sušildyti dainos,

Priglausti prie veido...

Visiems – daug vietos

Mūsų žemėje,

Danguje – viena saulė,

Gėlės žiedelyje – gėrio pasaulis...

Vienas lašas

Mano gyvenimas –

Tai viena ašara,

Kurios nepadalinsi,

Prie jos – kita,

Iš abiejų akių,

Įsigeria į žemę

Ir auga medeliu...

Dabar – pavasaris,

Ieva siūbuoja

Baltus žiedelius ir laukia

Saulės spindulių.

Tavo gyvenimas – žaliuoti,

Puoštis žiedu kvapniu,

Nupūs juos vėjas,

Baltai nužydėjusią,

Pavirsime į ašarą,

Nedalomu lašu.

Byra...

Giesmė man primena

Paklydimus ir atgailą,

Velykų dydį nerimą,

Prisikėlimą,

Nubyra ašaros per veidą

Ir sielą nuplauna,

Jautiesi esąs gyvas...

Kol byra rasos,

Išsivaduoja žemė

Iš sniego baltų gniaužtų,

Gėlių žiedai sušyla

Ir vyturėlis mažas,

Giesmių pirmasis paukštis,

Iš dangaus prabyla...

Oi, kaip dažnai

Tos gaivios rasos

Byra, byra...

Atgimusi viltis

Velykų rytą atgimė viltis,

Kad baigiasi ir kelias

Per ašarų pakalnę,

Nušvis, kaip žvakė priešaky

Ir mano vaikų laimė...

Kasmet piešiu ornamentus

Ant kaišinio balto,

O jis vis ritasi žemyn,

Žemės trauka vis galingesnė

Kopiantiems į dangų...

Kalbu ir tau

Ir dėl tavęs maldoje prašau,

Kad degtų tau ugnelė sieloje,

Prailgintų gyvenimą...

Už savo žodžius

Tik tavo tylią padėką tegaunu

Užuojautos iš nieko

Nemaldaudama.