Vienas nužydėjęs

Mažai gėlių,

Kurios teturi vieną žiedą,

O medžiai – labai dideli,

Ten daug ir vietos,

Pražysta ant šakelės net keli

Ir stiebiasi į šviesą.

Prie žemės stalo

Daug gėlių ir medžių,

Upeliukų ir versmių, –

Visi čia ir subėga,

Palaisto ir kiekvieną,

Kad kuo ilgiau žydėtų.

Bet prisiartina diena,

Kada savo sode,

Savo name,

Prie pietų stalo sėdi vienas...

Saldžios giesmės

Iš lauko – pievų ir miško gėlių

Bitutė renka medų,

Tada jis toks kvapnus,

Kad ir meška užuodžia

Ir kopinėja perteklių,

Nes jis vis tiek pražus

Paliktas kitiems metams...

Kol gėlių kvapą dar jaučiu,

Noriu ant juodos duonos

Tepti sluoksnį – sviestą, medų,

Kai lieka vieni trupiniai,

Kai sugelia dar likusius dantis,

Žiūriu vien kambario gėles,

Kurios ne visos kvepia.

Ką ten dainos

Apie medų.

Vėl žydi obelys

Pražydo obelys

Baltais žiedais,

Nuo jų nelinksta šakos,

Tik neša vėjas pažeme

Lengvus lapus,

Ant jų giesmes

Paukšteliai rašo,

Kasmet kitus žodžius,

Gal užsimiršę,

Lietaus lašu nupiešia.

Retai kada juos išgirstu,

Retai kada lankausi,

Todėl ir metai – lapai

Lieka visai balti,

Su rausvu viduriu,

Iš kur vėliau ir vaisius

Pakyla ant šakų;

Kasmet aukščiau jis mezgasi,

Tik žiedlapiai į žemę krenta...

Žinau, ateis diena

Ir bet kuriuo metų laiku,

Kai užsigeidusi saldžiųjų obuolių

Nebe pasieksiu,

Prie jų nebe nueisiu...

Geros dienos

Naujų kelių beieškant

Tiesiog – gyvenimas

Žmogaus gyvenimas – gėlė,

Kai žydi, nepasensta,

Vėjas šiurena, lietus prausia,

Išlygina raukšles nuo veido.

Žmogaus mintis – versmė,

Kai myli artimą tyriausia meile,

Prisiekia būti visada šalia,

Griaustinio dundesy apsaugoti.

Žmogaus gyvenimas – tėkmė

Nuo vieno šaltinėlio iki jūros,

Didžiausia laimė – jo srovė,

Kai su savimi neša spindulį

Iš tolimos padangės.

Žmogaus gyvenimas – tai kalnas,

Į kurį kopiame ilgai...

Ar visi pasiekiame,

Ko norime, savo gyvenime?

Pienių vynas

Buvo laikas,

Kada pienių vyną bitė gėrė,

O kas liko, nešė dar į avilį,

Visos pievos ir dirvonai

Taip skaniai kvepėjo,

Kad galva apsvaigo

Mums abiems...

Buvo laikas,

Kada ryte saulė kėlė,

Skrido bitės tik iš avilių,

Grįžo nešinos vilčių,

Kol liūtys neužėjo,

Prisipildyti midaus į korius,

Gerti pienių vyną,

Kaip ir mes, kartu...

Buvo laikas,

Kai nepastebėjau bitės,

Ji taip skaudžiai gėlė,

Kad dabar vis skauda blaivią galvą

Ir be jokių pagirių.