Kur melas, kur tiesa

Mažų ir pėdos mažos,

Bet norai dideli,

Kiekvienas stengiasi,

Kiekvienas bėga,

Kad augtų, taptų didesni.

Darželyje, paskui mokykloje,

Kaip žvirbliai patvory,

Kiekvieną uogą surenka,

Žinias po grūdą kaupia,

Tėvai vaikus tik pagiria

Ir džiaugiasi visi.

Močiutė turi akinius,

Paskaito knygeles,

Senelis su lazda

Pasiremia ir aiškina,

Kokia pasaulyje tvarka;

Vaikai patikrina ir mato,

Kur melas, kur tiesa...

Sielos švara

Prausiuosi ir vis ne gana,

Kažkur dėmė išlieka:

Ant rūbų padėvėtų,

Ant plonų šilko marškinių,

Kurių net nesiryžau apsivilkti,

Ant staltiesės baltos,

Kurią tik šventėmis

Sau stalą užtiesiu,

Ant puslapio maldaknygės,

Kuri senolių tiek nučiupinėta,

Kad jau neišdrįstu

Prie švento žodžio prisiliesti...

Plaunu rankas,

O gėlą vandenį semiu

Tiesiog delnais

Ir tada atsitiesiu,

Atrodo, taip švarus dangus

Ir debesėliai tokie šviesūs...

Gal tokį ir gyvenimą turiu,

Kad marškinių baltų

Ir geležinių klumpių

Niekada nesudėvėsiu...

Draugai ir sielos broliai

Atsakymas

Aš neturėjau tikro draugo,

Tik beržą, uosį ir žilvitį

Toli nuo gimtųjų namų...

Kai švinta, juos galiu pasveikinti,

Prakalbinu lietuvišku žodžiu,

Ant žievės laišką parašysiu,

Ten tiek senų rievių,

Nes visada paveikslą

Gimtų namų turiu...

Neverk, berželi baltas,

Sielos man neaitrink,

Nelenk žilvičio

Iki pat gelmių,

Upelis teka ir tekės

Iš pat baltųjų pašaknių...

Ne giminės krauju suartina,

Tik ta srovė, kurią turiu.

Ona Baliukienė

Aš nežinau, kaip tau paaiškinti
....ko aš ieškojau,
ką radau
ir ilgesio aš pilną laišką
rašau ne kitam,
o tau...

Galbūt ne tau,
tiesiog jaunystei,
palikusiai labai toli,

kur ilgesy palinkę
vaikystes gluosniai dideli...

mums jų šešėlyje
taip buvo gera,
tik prisimink ir tas dienas,
dabar jie šnara
kitiems tas pasakas senas...

Na, ir viskas.......greitai švinta.

Adolfas Skurdelis

Jaunų balsai

Puiki dainuojanti jaunystė,

Kaip raudona rožė

Išsiskleidžia ir pražysta,

Pasiima iš žemės

Nuostabius kvapus,

Paleidžia per pasaulį

Meilę ir visada tiki,

Kad grįžta paukščiai

Net ir iš dangaus...

Tikėjimas – galia;

Kada sustingsta jų sparnai,

Prie žemės prisiglaudę,

Juos prikelia daina.

Matai, ten, danguje,

Jau du balandžiai skrenda

Ir atneša gyvybės pradą

Į tolimas erdves, –

Kas ieško, nepraranda

Paukščių giesmės.

Rugių lauke

Kviečiai – balti javai,

Svečiams ant stalo,

Rugiai – tai juoda duona,

Jos raugu patepu žaizdas,

Nuo plūgo, dalgio likusias,

Nudegina ir užsitraukia

Randai delnuose...

Rudenį skinu ir lukštenu nulinkusias

Nuo rasos varpas,

Garuoja net visa dirva

Ir džiūgauju, kaip žvirblis,

Atskridus į palaukę,

Permetu per petį pėdą

Ir pareinu namo

Plačia gatve...

Oi, kiek grūdų jame!

Trinu juos delnuose,

Matau, kaip žiba saulėje...

Taip gera, kad sulaukiau

Rudens brandos

Rugių lauke.

Kraičio skrynia

Madingi papuošalai darbas ir foto

Motulės kraičio skrynioje

Buvo lovatiesės, jos austos,

Išbalinti rankogaliai,

Išsiuvinėtos staltiesės,

O balti rankšluosčiai,

Vis su ilgais kutais,

Kaip ilgo kelio ženklas,

Marčios darbai...

Juostelės, vėl primargintos

Dailiais žiedais.

Nedaug papuošalų – tik šventėms,

Kurie gal buvo

Jos gyvenimu atausti,

Vilnoniai siūlai padažyti

Žolių ir medžių

Natūraliais dažais.

Atrodo, glostau vėl motulės ranką;

Tokia oda švelni,

O kokios vagos delnuose –

Darbų, nepriteklių dažnai...

Besibaigianti diena

Gražiausias metas – vakaras,

Kas perdien susikaupia,

Nusineša toli serenada,

Vieni ir maldai atsiklaupia,

Kiti gitaros groti prašo,

Kartu prie židinio susėdus

Vaišintis arbata.

Melodija sušildo,

Prisimeni, kad bus kita diena,

Nepakartojama minutė,

Kai tu – šalia...

Kaip gera dviese būnant

Lydėti vakaro žaras,

Su ja skruostus pasidažyti,

Pakelti amžinybės taurę

Prie lūpų vakare...

Oi, gėriau ir svajojau,

Kad rytas bus drauge,

Paskui ranka numojau, –

Serenada – tik žodžiai,

Melodija dienos, –

Seniai šalia tavęs nėra...