Lygiadienis

Pakėlė žemė

Ryto dainą

Ant savo žalio delno

Tarsi gėlę;

Vėjas pajudino

Dar baltą debesėlį.

Nukrito lašas,

O su juo į žemę

Sugrįžo vyturys,

Jau laikas sėti,

Ruošti dirvą,

Įberti grūdą,

Laimės ir taikos,

Kad ramioje padangėje

Kasdien čiulbėtų,

Pasklistų per pasaulį

M.K. Čiurlionio muzika

Ir REX.

Žiūrėtų akys,

Kaip abiejų karalių,

Į vieną saulę,

Palaimintų visų gyvenimą

Dievybės,

Gėrio idealų

Spindesy...

Pakelk mane,

Budėsiu tavo

Giesmėje,

Savo žodžiu prisiekiu, -

Pasėjau džiaugsmo grūdą,

Vyturėli, kilk.

Žemės diena

Žemė – tai viskas,

Kas tik gyva

Ir kas paslėpta

Tik joje,

Jinai – pernykštis lapas,

Pavasaris ankstyvas,

Sūnus, duktė ir motina,

Ji – viskas viename.

Veidą vagoja raukšlės

Šimtmetį ne vieną,

Bet ji jauna –

Žalia, gėlėta suknele –

Paglosto žemės galvą saulė

Ir vėl lapas gyvas,

Nes mūsų žemė

Mums gera.

Atleisk, jei mes

Tau nusikalstam kai kada...

Pirmieji žiedai

Vėl gelbėja šilus

Pavasaris ankstyvas,

Kiekvieną pušį,

Eglę kelia,

O ąžuolus palieka, -

Jie vėlai išsprogsta,

Kai kiti medžiai

Skuba, bėga,

Kol žiedai nušąla...

Dalina žemės lopinėlį,

Iš kurio daigai mažyčiai keliasi,

Per mišką skrenda vėjas

Ir nuskina pavienius,

Taip ir ruduo ateina,

O prarasti žiedai,
Pirmieji pumpurėliai...

Nebijau

Tomas Baranauskas

Drebulės dreba

Tiktai lapais,

Kol jų nėra,

Sunku atskirti iš žievės, –

Jos balkšvos ir vienodai šlapios

Gal nuo rasos,

O gal ir ašarų,

Kurios iš skausmo

Šį pavasarį vis byra,

Kai baimę sėja

Net ir alksniai,

Kurių pakrūmėse daugiau,

O drebulės – be lapų

Ir nuo akių toliau.

Kaip atsakyti vėjui,

Kad aš jo nebijau?

Stovėjau ir stovėsiu,

Savo miške – saugiau.

Mano šeima

Ką jaučia medžiai,

Kai audra ateina;

Gal netiki,

Kol tiktai lapai krenta,

Kada nulūžta vien šaka, –

Tada dar gydo dainos

Ir saulės šypsena.

Už lango naktimis

Vis šviečia mėnuo,

Vilnija šakose skaidri banga

Ir po lietaus rasa taip žėri,

Kad akina ir byra

Jo atspindžiai į sielą,

Tada tikiu jausmais,

Pasitikiu, kaip medis,

Savo stiprių šaknų galia.

Lapai – mano šeima,

Kol jie maži,

Pavasarį naujai išsprogsta,

Dar blizga šviesoje...

Oi, vasara ir jiems trumpa,

Dabar drauge sustojame gėrėtis

Rudens gelsva spalva...

Taip ir linguosime

Prieš vėtrą,

Kolei ateis žiema...

Pempių diena

„Tupi pempė ant dirvono“...

Molio grumstas jai pašonėje,

Palypėjo ir saulutė,

Kiek arčiau, aukščiau pabūti -

Šypsosi: „Ką pamačiau!

Bėgsiu su ja ir toliau.“

Ji išgarino balas,

Nes kiaušinį pempė dės...

Melsvas jis, kaip ir dangus,

Toks pavasaris gražus...

O lietutis pažiūrėjo

Ir dar nuo savęs pridėjo

Daug taškų ant pempės vaiko,

Net jų vėjas nesuvaiko,

Tik prasikala ir bėga,

Prie velėnos lizdas lieka.

Tuščia jų, tokių lizdų,

Greitos kojos jos vaikų,

Kai artojas vagą verčia,

Kas nespėja, tą užverčia...

Laimės grūdas

Pasėjo protėviai

Į žemę laimės grūdą,

Prie jo ramunė dygo,

Skaičiavau lapus

Ir daugel ašarų nubiro,

Kada lankau kalnelį,

Iš kurio pakyla

Balandžių pulkas

Į amžinus namus...

Oi, tie takai, -

Tarsi sidabro stygos, -

Jie suriša visus,

Kas žemėje prie stalo

Valgo duoną,

Kas neša į padangę

Surinktus amžiaus trupinius.

Nubyra lašas

Ir pavasarį kiekvieną,

Kai pamatau tuščią gimtinę...

Kur sėti grūdą,

Kurio neturiu?