Naujagimiai

Draugų foto

Pirmoji grįžta į laukus

Kuoduota pempė;

Nėra dar net žolės,

Dirvono pūdymas užartas,

O reikia pabaliais,

Kur ant panuovalio,

Kitur žemai,

Kiaušinėlius margus

Jau po šalnų aptūpti

Ir cypsėjimą išgirdus

Kažkur vesti, vesti...

Paskui suvirva debesy

Pilkasis vieversys

Ir arklio pėdoje pritūpęs

Savo sėklą barsto,

Kad jo mažieji skristų,

Kaip margieji sakalai,

Dažniau prie žemės glėbio

Nakčiai prisiglaustų.

O putpelė po krūmų žagarais

Savo krūtinę papuošė,-

Graži ta laimės pasaga,

Kol nepamatė vanagas...

Griežlė nubrido per rugius

Ir pabarė : „ Nedrįsk,

Tik prie vaikučių nesiartink“...

Dabar iš lizdo kyla

Vaikai gandro

Ir jų pulkelis

Vėl naujus debesėlius atranda.

Dangus – aukštai,

Žemė – žemai,-

Visi savus suranda...

Jaunų naktys

Po liepa, po žalia,

Po nokstančio kaštono

Rusva lapija,

Ant paties aukšto kalno,

Iš kur atsiveria

Rubikių ežeras –

Aukštaičių pažiba -

Į jį kas vakarą

Saulutė nusileidžia...

Toks akių mėlis,

Tokia giluma,

Kada eini, klausaisi,

Kaip skamba roko

Pagrindinė solo gitara -

Kiekvienos smilgos

Plonas smičiaus garsas,

Auksine plunksna

Apkaišytas,

Vakarais saulės nubertas...

Tik paskui akmenėliais kaukši

Į plačią miesto gatvę,

Kur jau kitoks gyvenimas -

Čaižus, trankus -

Per naktį verda.

Aukšti bažnyčios bokštai

Į Šventąją šešėliais grimzta:

- Din dan, din dan...

Argi jaunam miegoti verta?

Ryto muzika

Buvau ir visada esu,

Kur muzika ir miškas,

Visų paukščių balsai:

Gervės pakyla, klykia -

Iš pabalių upelis trykšta.

Prasideda diena

Su auštančiu rytu

Ir širdyje tokia ramybė,-

Dar ne ruduo,

O migla skaidosi po pievą,

Rasa ištirpusi

Į debesį sugrįžta...

Šventa pasaulio gyvastis,-

Kaip varpo dūžis,

Kaip graži jaunystė -

Į muziką ateina viskas...

Susipina saulė kasas,

Susipina -

Diena, jau vakaras, naktis,

Bet vėl išaušta rytas.

Gandrai

Skaniau pavalgau,

Kada noriu gulu

Ir minkštas patalas -

Ne ant šiaudų paklodė,

Pro didelius langus žiūriu,

Kaip auga medžiai,

Pasodintas sodas.

Vis atskrenda gandrai

Ir neša vaikučius

Tik mano giminės,

Patupdo juos pastogėje

Ir krykštauja namai -

Pilni kampai žaisliukų

Ir ginčai nenuobodūs...

Dvejus namus turiu :

Vieną - su stogu,

O kitą – ant kalnelio,

Kur sušlama dažnai

Medelis naujas,

Kurį ašara palaistė -

Ne naujovė...

Atskrisite, žinau, gandrai,

Prie mano namo,

Kur šilta ir patogu.

Gimtadieniai

Praėjo kelintas gimtadienis, kai nebeperku tau torto, saldumynų, bet vis grįžtu į tą pačią datą – 90 metų sukaktį.Kitų metų nebuvo...

- Girdėjau, šventėte, man atnešėte torto, saldainių, bet svečių nebuvo. Mano draugų nebėra, o aš guliu kaip baslys ir nieko nematau, tik jaučiu, girdžiu, viską prisimenu.

Mano vaikai išvažiavo ir likome abi.Ir aš jau geriau prisimenu, kas buvo anksčiau.Dabar jau laukiu savo 70 metų sukakties.Praeina tos datos, niekas lyg ir nepasikeičia, tik pro akis slenka gyvenimas,- kaip kasmet valgomas torto gabalėlis.

Kasdienį gyvenimą valgome kaip duoną – po riekę, po trupinį, kol nelieka kepalo...

Gera, kai dar yra su kuo pasidalinti, pasakyti „prašom“ ir „ačiū“.Šie žodžiai tokie brangūs, kad jų nenupirksi už jokius pinigus:jie pasėti auga, rugių varpomis šnara iki vasaros pabaigos, paskui ruduo, vėl sėja...Man dar ruduo, o tau, sese, jau žiema...Koks mažas žingsnis gyvenimo keliu nuo pavasario iki žiemos.

- Prisimenu, vasarą būdavo tiek darbų, bet per Onines visada važiuodavome į Anykščių atlaidus,-visai blaivia galva kalba Verutė.

- Aplankydavome gimines,-pritariu,-bet jų jau nebėra.

- O gal jie ten, aukštai, yra?Aš labai greitai juos pamatysiu. Ai, gal tik žmonės taip tiki, save ramina?Niekas iš ten neatėjo ir nepasakė, kaip ten kas yra...

- Dažnai sapnuodavau mamą, tėtį, seserį ir brolius, vyrą, dabar – vis rečiau,-lyg sau kalbu.

- Praeis kiek laiko, manęs nebematysi ir nesapnuosi.

Ji visada buvo teisi, jautri visiems – saviems, kaimynams, visai nepažįstamiems.Gražus buvo mano gyvenimo pavasaris, kai turėjau šalia tokį pavyzdį.

- Vis gyvenu ir gyvenu...jauna turėjau daug bernelių, kurie žvilgčiojo, o paskui karas...Ant stalo – vienas kepalas duonos, o aplink tiek daug jūsų, mažų. Vis pagalvodavau, kaip juos paliksiu, todėl ir savo šeimos grūdo negalėjau pasėti,-nutilo, nutrūko žodžių pynė.

Prisimenu, kai jau buvau pusmergė, per Onines nešėme į bažnyčią puokštę jurginų, dar paskindavome pievoje ramunių, smilgų, gegutės ašarėlių, bet gražiausios buvo rugiagėlės ir rugių varpos – bendros, nes savos žemės niekada ir neturėjome. Viskas aplinkui buvo ne sava, tik sava šeima.

- Kartą girdėjau, kai man buvo jau 20 metų, kaip naktį tėvai kalbėjosi,-sako sesuo, tarsi ir dabar jai būtų tik 20.

- Laikas Verutei tekėti,-pusbalsiu prašneko tėtė.

- Visus miegus išvaikė piktokas mamos balsas,- sako sesuo:

- O kas gi dirbs? Visi ubagais išeisime.

- Nutirpau nuo šių žodžių. Aš ir pati supratau, kam jiems dar reikėjo apie tai kalbėti,-net suvirpėjo jos sukepusios lūpos.

Supratau, kad ji visą gyvenimą nešiojosi šį jausmą ir dabar skubėjo tarsi rugių varpą išlukštenti man po grūdą savo gėlą.Taip susipila gyvenimo aruodas...

Tavo, sese, gimtadienis.Nėra torto, tik vienintelė žvakė, kuri vis dega ir šildo.Graži rugių dirva, į kurią įbrendu, bet jau viena.Nežinau, ar tu mane matai.Dabar tik mano vaikai, vaikaičiai atneš man tortą, bet ar priskins rugių varpų.

Ir dabar kalbuosi su išėjusiais, semiuosi iš jų gerumo, nešu duoną augantiems vaikaičiams.

Gintarės foto

Rankomis siūta

Valstybės vėliavą

Dažnai pakeičia,

Ji nusidėvi saulės kaitroje,

Nulyja lietūs,

Vėjas plaiksto

Ir išdžiovina tarsi veidą

Nuo retkarčiais ištryškusios,-

Lyg ašaros, tarsi rasos,

Nes ji pirkta...

O kaip gyvenimą pakeisi,

Jei jis užaugo vėtroje...

Ir vėliavą siuvai be priekaištų;

Jinai dabar atrodo

Skaisti saulė,

Jau nebe pakeičiama,

Ant mūsų miško beržo

Stipraus koto užrišta.

Ilgus metus vis kartų kartos

Į rankas perdavė,

Kad ji plazdėtų prie namų

Per šventes iškelta.

Siuvau ir pasiuvau

Su šilko siūlais

Raudoną, žalią ir geltoną

Savo vaivorykštę,

Tegu gyvens mano vaikai su ja.

Valdovų rūmai

Kiekvienas esame

Savo vilčių kūrėjas:

Pastatome naujus namus,

Atstatome labai senus

Ir einame širdy

Šviesius jausmus įkėlę,

Gražius žodžius Tėvynei skiriame,-

Kaip tėvui, motinai,-

MYLIU.

Prie jo sodiname ir medį,

Išdrožiame ir kryžių artojėlių

Ir puošiame žaliuoju vainiku

Iš rūtų, ąžuolų šakų;

Prispaudžiame ir antspaudą

Gedimino stulpų papėdėje,

Neries ir Nemuno krantų...

Čia plevėsuoja ir Karaliaus Mindaugo

Ilgai svajota vėliava

Mūsų mažiems vaikams,

Kad augtų jie laisvi,

Kaip niekada laimingi,

Be nuoskaudų, karų.