Pakirto ąžuolą

 

Dianos Šermukšnienės Foto.

Dažnai prieiname
Prie savo slenksčio
Ir stovime tarsi svečiai.
Nebepažįsti-ar tai tas,
Senasis ąžuolas,
Buvęs čionai,-
Stiprus kaip jautis,-
O kryžius lyg tas pats...
Išlikęs, pastatytas -
Jau istoriniais laikais.
Gal velnias kartais apsilankė?
Nepalenkė netgi malda;
Senos sodybos kryžkelė -
Tokia jau vargana,
Tarsi bekraitė,
Tik šulinys dar gyvas
Kolei kas...
Todėl ir nubaudė Perkūnas -
Pamiršom apeigas senas...

Paskutinės uogos

Ruduo,-kaip varputis,-
Toks ilgas, ilgas;
Čia sukasi pulkais gandrai,
Žiūrėk:ir kregždės dingo
Ir kažkur pradingo,
Paliko kielės ir strazdai...
Daug obuolių ir musių -
Jiems gerai.
Ir aš renku
Jau vis kelintą sykį
Paskutines uogas;
Erškėtrožių dygūs stiebai,
O pačios, saldžios ir raudonos,
Tarsi pavasarį žiedai.
Prisirenku visą krepšelį
Ir žiemą zylėms dalinu:
Kasdien-vis po saujelę
Į lesyklėlę supilu.
O kas man lieka?
Tik šiurkščių grūdų...

Tiktai gimtinei

Ne, nežinau,
Kodėl mane vis ežeras
Ir miškas traukia;
Gražūs ir debesys,
Statūs kalnai,
Bet juk matau -
Ne man šis aukštis,-
Glaudžiuosi prie tavęs,
Gimtine mano,
Tu man-brangiausia,
Nes tu mane išauginai,
Mes visada kartu.
Kas rytą ašarą nubrauki -
Ir vėl žaliuoja, tvyro
Prieš akis laukai...
Baltas berželis
Linksi, vis paklausia:
-O gal tu šiandien pavargai?
Per rugių varpas,
Liemenis pabraukiu,
Gitaros garsas liejasi -
Tylus, švelnus...
Ir po visų klajonių
Čia sugrįšiu, prisiglausiu.
Kalneli, ar priimsi
Mane Tu?..

Miško dovana

Dar vasara,
O taip jau šalta...
Ir vėjas, ir lietus.
Prie mano kojų
Samanomis išaustas
Gražiausias kilimas
Mūsų miškų.
Ant jų gražiai
Medaliai sukabinti:
Vieni iš aukso,
Dar kiti sidabro
Ir bronza švyti,
Jeigu patrini į skverną -
Dar su pastos kubeliu.
O kas iš jų?
Kam ta garbė,
Jeigu po to nelaimė -
Vis bado į tave pirštu...
Šiandien patiesiu Tau
Šį brangų kilimą,
Mano širdžiai gražiausią,
Galėsi vaikščioti
Ir basas po mūsų miškus.
Niekas čia vardo,
Pavardės neklausia,
Tik grybai žvalgosi...
Oi, ne po vieną,
Netgi ne po du.

Skiriu Lietuvos genocido aukų atminimui

Mūsų dabar nedaug,
O kiek tada dar buvo
Su plūgu rankoje
Ir su knyga vis širdyje;
Matavo žingsniais
Kiekvienas savo sklypelį,
Kad tik apsėta būtų
Mūsų Tėvynė Lietuva.
Ir tiek tada grūdų
Vienintelio sietelio...
Gal pasigedo rugio
Motina mūsų gera,
Išbėrė į suartą dirvą
Mažą rugių saują
Ir sužaliavo želmenų
Žalsva vilnis-pluta.
O kiek tada nesėjo?
Liko dirvos apraudotos -
Tokia lietuviška,
Vis sielą virkdanti-sava,
Ta tremtinio dalia.
Koks kaimas, miestas,
Jei nėra net kur nakvoti,
Kada tušti kiemai
Dejuoja vakare.
Vagonai, gyvuliams
Pritaikyti vagonai -
Taip iš gimtų namų
Važiavo LIETUVA.

Žievė - ilgam

Mano jausmai ir žodžiai
Iš tenai,-kai kam
Gal iš labai toli,-
Miškų, upelių...
Ežero bangų
Ir žalios pievos lygumų.
Iš apsnigtų eglės šakų
Baltučio pūko -
Šerkšno ant plonų spyglių,
Vis rievėse sustingusio,
Tik toks mano pieštukas.
Rašau aš ant žievės
Ir savo pirštų antspaudus
Palikdama kartoju:
Tai bus ir Tau-visiems...
Skaitau paskui dažnai
Prie medžio atsistojusi;
Kiek jis pataisė -
Gal neteisi buvau:
Nepaėmiau gal į pagalbą
Siautulingo vėjo,
Ne viską tryniau,
Paskubomis rašiau?
Ir saulės spindulys
Išmargina ir gludina įkaitęs,
Ką vis mažai gal užrašiau...
Praeina tik diena -
Metų net nereikia
Ir vėl priėjusi skaitau,
Kitaip rašau...
Nepastovi, sakai?
Kur tau...
Žievė-ilgam.

Be išlygų

Kaip medžių šaknys
Susipina žmonių likimai;
Ir dar plačiau, giliau...
Pasiekia net kitus kraštus
Ir glosto rankos, prigimtis,
Kurios dažnai nežinome,
Kas esame ir mes-žmogus.
Ir tada jausmą panardiname
Į savo, artimo krūtinę ir akis,
Liepsnoja, dega tarsi saulė
Ar kaitri ugnis;
Tokia gyvenimo taisyklė,
Be išlygų-tai meilė,
Kuri virsta saule, ugnimi.
Nedeginu jos veltui,-
Kurstau ir žiūriu,
Kaip plėnys skrenda, nyksta;
Nuodėguliu vėl užrašysiu:
MEILĖ-mano, Tavo -
Ir VILTIS.
Tegu ji neišnyksta.