Padovanosiu Tau
Seniai nuskintą rožę,
Jos kvepiantys žiedai
Ir muziką girdėjo,
Romeo balsą po langais,
Lyg pasakotų, kaip mylėjome
Anais laikais …
Padovanosiu Tau
Jau sudžiovintą rožę,
Ji kvepia taip ilgai,
Ir mena laimės šypsnį,
O ant skruostų – raudonį,
Lyg pirmą bučinį,
Kartojamą dažnai…
Padovanosiu Tau
Ir muzikinį kelią,
Plaukia melodija ilgai,
Suvirpa širdyje nematoma kertelė,
Pasotinta garsais.
Ona Baliukienė
Į pasaulio lobyną
Neįtrauks, neturtėsi,
Kai žodelį pridėsi,
Savo sielą raminsi…
Knygų – pilnos lentynos,
Jau pasenusios mintys,
Tegu rašo jaunimas
Ir pamiklina pirštus…
Apie meilę – romanai,
Poezijos – rimai,
Dainos ir odės
Kaitina širdis, –
Nebėra piligrimų…
Berašydamas verksi,
Visiems padalinsi,
Neduok dieve, išjuoks,
Kvaileliu pavadins
Dar…
Ona Baliukienė
Į tolį dunda traukiniai,
Vagonuose – žmonių likimai,
Išlydi mylimus ir moja,
Kai vienas lieka,
Ilgesys kankina.
Kur mano traukinys,
Kada sušvilps pralėkdamas,
Kaip atsakysiu ir kokiu žodžiu
Lydėsiu šį išsiskyrimą?
Bėgiai – žemėje,
O saulė – danguje,
Kaip du likimai,
Prisiminimuose ir nerimas,
Ir džiaugsmo aidas,
Kad sugrįš jaunimas.
Ona Baliukienė
Gyvenimas, kaip ašara,
Ištrykšta ir vėl sausa,
Kartais vėl būna ašaka,
Peršti, kol paskausta…
Gyvenimas – tai vasara,
Žiedais vis apkaišyta,
Prisimeni ir ašarą,
Vandens upelių brydę…
Nueitume per akmenis
Į kitą krantą rytą,
Parneštume ir supiltume
Piliakalnį iš rožių,
Prie vartų pakabintume,
Kad ašaros negrįžtų.
Kaip būtų linksma
Žiemą ir vasarą,
Jeigu tas takas vestų
Į dangų, tik į viršų.
Ona Baliukienė
Žiemos šarma šaltesnė
Ir už rudens gruodą,
Pavasarį – tokia pati,
Atšiauri ir atgrasi,
Nušaldo gražius žiedus,
Krenta neprinokęs obuolys...
Ilgokai reiks nešioti pirštines,
Kad šalčio nebejaustume,
Kaip ir ore, taip ir širdy…
Ilga istorija mūsų valstybės,
Bet keitėsi metų laikai
Ir šalnos grasė,
Lyg naujam medeliui dygusiam,
Pražysta – vėl ledai...
Liaunas medeli, kur tu gyveni
Ar nepaklydai žiemos vidury?
Ona Baliukienė
Kiekvienas pavasario upelis
Man primena gimtinę,
Elmę, ištekančią ir bėgančią
Į Šventąją tarp apsnigtų kalvų...
Kiekvienas garsas primeną
Intaką iš Strėlupio,
Kuris žiemą gurgėdavo ir po ledu,
Pavasarį užliedavo jo vandenys
Ir lygias pievas,
Žydinčias purienomis,
Stebino ievų baltumu…
Kiekvienas lašas iš dangaus
Man primena ir tekančius metus, –
Koks ilgas yra kelias,
Kaip medžiui augti nuo šaknų,
Sustoti ir siūbuoti berželiu,
Sugerti žemės sulą
Iš gimtųjų ežerų…
Girdi ir tu,
Ką aš matau, girdžiu.
Ona Baliukienė
Jūra ir žmogus –
Abu gyvena
Vėjo pučiami, –
Laivelis plaukia
Prieš srovę,
Pasroviui,
Kai kada nuskęsta,
Kai dugnas prakiūra
Ir jo siekiai griūna...
O kokią bangą pasitiks
Nė vienas jų nežino, –
Jūra – vilioklė,
Būna ir žiauri,
Kai audroj karą skelbia
Iš neaprėpiamo dangaus
Grūmodamas Perkūnas.
Bet vis tiek plaukia
Du jauni,
Laivelis saugo meilę,
Kad nežūtų,
Kai banga sugūra.
Ona Baliukienė
