Kada augau, žaidžiau
Prie upelio švelniais akmenėliais –
Juos nugludino srovės,
Tyras ir gaivus vanduo,
Buvo slidūs pavasarį,
Rudeniop – apšerkšniję, –
Taip žinojau ir mėnesius,
Pastatydavau pylimus
Ir iširdavo pamažu…
Dabar žaidžia vaikaičiai
Su negyvomis kaladėlėmis,
Garvežiai ir mašinos,
Pastato pilis,
Byra nuo jų geltas smėlis
Ir netikras vanduo dubury…
Neparodysiu jiems akmenėlių, –
Gimtinės upelis – toli,
O amžių skaičiuoja,
Jei ne akmenys, tai kaladėlės,
Medžio šaknys vandens sūkury.
Pirmi žiedeliai – iš atolo,
Baltai pražysta pakelės,
Trumpai kirpti dirvonai,
Bet spėja nužydėti,
Subrandina smulkią sėklą
Ir pasisėja pakraščiais…
Toks minkštas žemės patalas –
Visų mūsų svajonė,
Saulėgrąžos pradžia –
Be aiškios pabaigos,
Boluoja visos pievos,
Lyg avinėlių garbanos,
Sniego puta karščiu alsuoja,
Bitutė neaplenkia nė vienos galvos…
Čia suradau ir laimę – penkialapę,
Pinu ant smilgos
Ir vainikėlius,
Žemuogėmis kvepiančias pakrūmes,
Miško takelius,
Laukiu, kada jais eisime abu.
Gyvenimas – tai šventas raštas,
Rašai jį nuo pradžios
Ir ligi pabaigos,
Pradedi nuo pirmo žodžio,
O jis išauga ir į sakinį,
Kada padėsi tašką,
Ir šis daugiau nesikartos…
Pradėjau dieną – ji į vakarą,
Pradėjau žodį – jis iš sielos gilumos,
Kaip reiks pabaigti laišką,
Kad jis išliktų visados…
Gyvenimas – keliai,
Dar mūsų neišvaikščioti,
Ar susikibę rankomis nueisime,
Kur šniokščia bangos
Šventosios, Anykštos, –
Užtektų mažo upeliuko,
Kuris kartotų ir kartotų vardą
Dar kitoms kartoms...
Mes – gyvastis,
Kol rašome ir kalbame,
Bet dar tekės srovė net ir be mūsų,
Kaip gyvasis vanduo.
Atrodo, viską pasakiau,
O iš tavęs šiandien –
Nė vieno žodžio, –
Nutilo sielos balsas
Ir tu gerai žinai,
Kaip suskamba akordas,
Kai atsiliepia aidas
Iš miškų ir sodų…
Galbūt užstojo garsą
Ir aukšti kalnai,
Debesų kaktomuša,
Griaustinis ir žaibai, –
Taip reikia šiandien gero
Kasdieninio žodžio…
Suskamba vakaro varpai,
Malda vienumoje – graudi, –
Išeiname po vieną,
Kaip vieniši gandrai,
Neradę lizdo,
Savo antros poros.
Ligoninė – vieta,
Kur slaugo,
Gydo kūną,
Prikelia gyvenimui,
Kai nebėra skausmų…
Pasikeli – žiūri pro langą,
Eini namo,
Paskui ir į kiemą,
Tarp sveikų žmonių…
Jaučiuosi nusikaltusi,
Nors ir nėra kaltės,
Prisimenu – tarsi budžiu,
O tu jau pririštas prie lovos,
Maitinamas kitu būdu,
Girdomas per veną,
Sveikatos meldžia artimieji,
Sielos slauga – svarbu,
Kada jauti,
Palengvina skausmus...
Oi, kiek mačiau anksčiau
Ir tokių – savo artimųjų
Ir visai nepažįstamų,
O dabar ir tu…
Sveikatos melsti tegaliu.
Ona Baliukienė
Čia pat, tarp mūsų,
Yra pragaras ir rojus,
Kiekvieną dieną – skaistykla,
Jei tikime rytojumi,
Dangus – čia pat…
Kiekvieną dieną – vis ieškojimai,
Kas nepatirta,
Tas, rodosi, – saldu,
Daugiau mažiau – kasmet arčiau,
Šalia...
Visatos vandenynas – neapčiuopiamas,
Bejėgiai tai, kas buvo,
Pakartoti,
Atidedam rytojui,
Kažkas suras…
Vis einame, kitus rikiuojame,
Kalnas ir giliausia praraja
Mūsų sieloje – čia pat,
Atsiveria ir dangaus vartai,
Žingsniais dar nepamatuoti toliai,
Kitus pažįstame pagal save,
Įvertinsime laiką,
Kai susiliesim su žeme...
Kuris pirma?
Ona Baliukienė
