Minčių lyra

Žemė – penėtoja,

Iš dangaus – dvasia,

Minčių ir polėkių

Dydis įkvėpimas,

Bet ir audra iš ten pakyla

Ir perskelia net ąžuolą pusiau,

Balanos byra…

Visur yra balansas,

Trapi atspara,

O nuo menkiausio judesio

Prieš gamtą esame menki,

Mažyčiai, kaip užgimę…

Siaučia pūga ir širdyje,

Per kraštus ritasi banga,

Minčių laivelis kyla

Ir panyra…

Todėl taip iki šiol myliu

Homero „Odisėją’’,

Lyrą.

Pagarba

Pagarbiai žiūrime į dangų, –

Iš ten ir šiluma, šviesa,

Nes iš aukštai atsiveria pasaulis,

Kalnai ir kloniai,

Miškų žaluma…

Pagarbiai žiūrime į paukštį,

Jo sparnai į dangų kelia,

Nutupia savame lizde,

Eimu ir per dirvoną

Atsargiai, pagarbiai,

Kad neužminčiau vieversio,

Neišbaidyčiau jo mažylių, –

Nutiltų jo giesmė…

Pagarbiai pažvelgiu į mėlyną žibutę, –

Dabar kupsteliais žydi, –

Neskinu ir nenešu namo,

Nes jų nameliai – miškas,

O mano kambarys – vergovė joms,

Jis tiktai dėl manęs…

Pagarbiai gėlę dovanoju

Per didžiąsias šventes,

Priimdama pagarbiai padėkoju, –

Meilė ir pagarba –

Beveik tas pats…

Pagarbiai vis prisimenu artojus,

Kaip išpurenta žemė,

Atsilyginu už duoną

Jiems daina.

Žemei priminimas

Žmonijai – rykštė,

Primena kančias

Už globalų aplaidumą,

Godumą ir klaidas,

Kai kalamos dar kulkos,

O nuo jų žūsta

Maži vaikai ir moterys,

Bet kas…

Kasmet per Velykas mums mena

Kristaus kančias,

Tiek metų keliamės

Ir vėl suklumpame

Vis ties ta pačia riba,

Peržengiame ir neįsiklausome

Į senas maldas…

Grandinės, laisvė

Įgavo ir reikšmes kitas, –

Nepasidalinama valdžia,

O kitą prikala ir neprikelia

Nė per šventes…

Kad būtų mums šviesu

Nelengva būna paukščiui,

Bet jis vis gieda,

Peri, saugoja vaikus,

Suranda maisto,

Skrenda žiemai

Į šiltus kraštus...

Nelengva medžiui

Pumpurus išskleisti,

Pražysti tik pavasarį,

O rudenį sėklas išberti

Ir nežinoti, kur vėjas

Nupūs jo vaikelius,

Bet auga ir brandina

Kasmet naujus...

Nelengva motinai ir tėvui,

Kol auga vaikas,

Ligos, nepritekliai

Aplanko ir visus namus,

Bet džiaugiasi užaugusiais,

O sudreba širdis,

Kai kažkas nepasiseka,

Taip norisi,

Kad būtų jiems šviesu

Po aukštu dangumi,

Kaip dabar ir mums…

Mūsų svajonių kaimas

Mažai liko trobų

Su mažyčiais langeliais,

Su svirtimi šulinių

Ir dievukais prie kelio…

Senų – kelias į dangų,

O jauni – į kraštus,

Kur iki šiolei gyvena,

Nebelydi jų akys

Iš paliktų trobų,

Motinų giesmės ir raudos…

Kai sugrįžta gandrai,

Suka lizdus ant stulpo, –

Elektros laidais

Srovė nesruvena

Ir garsiai klegena,

Gal prišauks, atsilieps, –

Taip buvo nuo seno…

Surinko ir stagarus

Iš nupintų tvorų,

Lizdas vis auga,

O kryželiais žymėtos

Kažkada durys

Pasiliko dar atlapos,

Vėjai jas varsto,

Meilė vis saugo –

Toks dabar kaimas.

Hamletas

Visada žmonija

Sprendė klausimą

„Būti ar nebūti,’’

Atitolinti meldė

Mirtį, ligas,

Į neapykantos pinkles,

Kad nepakliūtų,

Gyvenimą sveikintų

Su kiekviena diena.

Gyvybė – tik mirksnis,

Užgęsta aušra

Ir tenka patirti

Nakties tuštumą,

Kai užmiega net paukščiai,

Nutyla daina.

Siela šaukia: „Būti!’’, –

Kai žemė prityla,

Dangus į nebūtį veriasi,

Saulei vakarop pasislinkus,

Pasisuka laiko rodyklės

Ir galvoje…

Būti ilgiau,

Nors vieną sekundę,

Būti ir naktį,

Kol akmenys kalba

Savo amžiaus kalba.

Drebantys garsai

Kai muzikos klausausi,

Skrendu su paukščiais,

Susilieja mūsų giesmės,

Pakylame į aukštį…

Iš jų išmokau ir melodijų,

Jos būna tylios, baugščios,

Kad neišsiduotų vanagui,

Neparodytų lizdų,

Vaikučių niekas nenuskriaustų…

Mažieji, nesuprasdami, kas piktas,

Žiojasi ir prašo lesalo,

O šis nusineša,

Prakala netgi kiaušinį,

Kuris negali apsiginti,

Tada ir pasigirsta drebantys garsai,

Finalas – baigta.