Kalėdų spinduliai

Andriukas

Visų kasdienis rytas

Prasideda nuo saulės,

Kol ji apsisuka ratu,

Ateina ramus vakaras,

Jeigu ne pro duris,

Tada pro vieną langą,

Kuris vis atsuktas

Į augančius vaikus.

Jie bėga rytą

Į mamytės glėbį

Apsikabindami tėvelius,

Išlygina raukšles seneliams,

Tartum palesina drauge

Paukščius…

Mano Kalėdos prasideda

Nuo to pat lango, –

Ten – žiburėlis,

Ten – rytai,

Ten – tavo akys,

Kurios stebi,

Kaip keičiasi laikai…

Kaip švęsime Kalėdas,

Taip skleisis ir saulutės

Spinduliai.

Pieno puta

Prisimenu kibirėlį pieno,

Kai žiūriu į sniegą,

Pamelžus ten susiplaka puta,

Geri ir kvepia žalia žole,

Tvarte – šienu,

Kai nusistoja,

Užsideda pluta…

Gelsvas viršus – grietinė,

Nugriebus – sviestas,

Tepi jį ant riekės,

Koks sotis burnoje…

Pašildo, kol beveik užverda,

Kad nesugižtų iki rytdienos,

Viršuje treška graimas,

Kaip sakydavo mama…

Oi, koks tas pienas,

Pirmo sniego atmaina…

O danguje – šviesa.

Žemės ir dangaus turtai

Ko man nereikia,

Išmetu iš spintų,

Man padovanoja išmestus,

Kažką iš to padovanoju,

Randu pakelėje ir išmetu,

Tartum pernykštį sniegą…

Seniau nieko nemėtė,

Persiūdavo ir dėvėjo

Iš tėvo stalčių,

Kraičių motinos,

Perrišdavo kaspinais

Ir vėl padėdavo…

Niekas nemėtė duonos,

Surenku dabar plutas,

Nešu zylėms ir sniegenoms,

Pilu ir po egle,

Kad lestų žvirbliai,

Kaulą – varnai,

Nesipeša, nusineša,

Verkiu žiūrėdama…

Surinkime nuo žemės viską,

Ką ji davė žiemai,

Padėkokime ir dangui,

Nors ta žiema – šalta,

Bet baltas baltas sniegas,

Kaip motinos skarelė,

Lino vieno.

Mūsų Lietuva

Janė Martinkėnienė

Mums nereik sakyti,

Kad mes – Lietuva,

Kur senoliai gimė,

Ten – tėvų troba…

Mums nereik kartoti,

Kad mes – Lietuvos,

Patys apsigynę

Nuo priešų klastos.

Mums nereikia antrinti,

Kad mes – Lietuvoj,

Mūsų šlama girios,

Jos ir pakartos.

Mums nereikia versti

Puslapių tuščių,

Jie jau prirašyti,

Laistyti krauju.

Prie kiekvieno namo,

Kryžkelių – kryžių,

Lietuvos kryželis

Stovi...aš budžiu

Draug su jaunimu.

Žiemos puokštė

Šiaušia geltas smilgas

Pasipūtęs vėjas,

Mokosi iš naujo

Ir balta žiema,

Kaip paslėpti daigą,

Kad jis iškentėtų

Šalto oro gūsį,

Negandas juodas…

Ilgos žiemos naktys

Upeliais nubėga,

Vėl prašvinta dienos,

Dvelkia šiluma,

Skubu parašyti

Ant pirmojo sniego,

Varvekliu nubrėžti

Šio laiko ribas…

Smilgos kelsis džiūgaudamos,

Kai jomis papuošiu

Šventą Kūčių stalą,

Trauksime ilgiausią

Su varpa švelnia,

Kad ir kitais metais

Būtų ilgas kelias,

Daug puikių minučių

Vaikučius lankytų,

Pasiektų mane…

Adventas

Iš visų blogybių

Renkiesi mažiausią,

Ko širdis suskausta

Nelabai kas klausia…

Kai žiema ateina,

Paukščiui baisiai šalta,

Lesalo pristigę

Prie žmonių jau skrenda,

Gal pabers kas grūdą,

Baltos duonos – stygius,

Ne visiems pakanka...

Miškas – vienas namas

Kiškiui, lapei, vilkui,

Nežinia, kas laukia,

Kada susitinka,

Pamirštamos šventės…

Oi, kad nepamirščiau

Šiandienos advento,

Gal tokios ir mintys

Netyčia aplankė.

Medžiai

Miškai sodina medelius,

Kaip mes savo vaikus augina,

O laumės per Naujuosius

Savus suvysto po egle

Ir pasakomis migdo…

Sutinkame ir Kalėdas,

Kiekvieną vaiką sveikiname,

Paliekam gerai laumei

Tik labai trumpam,

Kol sapne užliūliuotas miega…

Suvystytas į lapą vabalas

Lašeliais girdomas,

Kai tirpsta sniegas,

Visą žiemą miegą.

Myliu miškus,

O kelmų – gaila,

Jie primena senolius,

Kurie seniai užmigo…