Močiutės palinkėjimas

Esu saulutės apšviesta

Net ir niūriausią dieną,

Pro maršką debesų

Kiekvieną rytą

Matau dieną…

Kai sekiau pasakas vaikams,

Matydavau ir vakarus,

Suklusdavau ir prisimindavau,

Kaip vis giesmėms prie stalo

Palinkdavo mama,

Jos veidą žibalinė lempa

Dar apšviesdavo…

Einu gatve – šviečia žiburiai,

Pro langus skverbiasi

Ryški šviesa į kiemą,

Apšviestos gatvės ir keliai

Neprimena to kaimo,

Kai migdavome ir net keldavomės

Su giedančiais gaidžiais,

Knygas skaitydavau prie mėnesienos.

Linkiu vaikaičiams,

Kad būtų jiems

Šviesiausi vakarai,

Laimingos visos dienos.

Saugau šaknis

Žiedais apdengiame šaknis,

Nauja karta – vis žvalesni,

Sulaukiame ir vaisių,

Ridena vėjas rudenį lapus,

Bet obuolio nepakelia,

Pasėja juos tik paukščiai…

Tolokai rieda obuoliai,

Kitas šalis aplanko,

Nužydi, krauna pumpurus,

Kai reikia, prisitaiko…

Neklausiu grūdo,

Kur jam patogiau,

Nė kaip jis įsitaisė,

Suskaustų ir kiekvienai obeliai

Jautri širdis

Dėl savo vaiko…

Ne gaila tiktai senų lapų, –

Jie baigė savo laiką.

Pievoje ir danguje

Žemėje ir danguje – gamta,

Kurios nereikia niekada

Pagražinti nepasiklausus,

Pati ji atsinaujina pavasarį,

Tampa vėl mergaite…

Nudažo spalvomis save,

Kokių nemokame pasigaminti,

Nors skiedžiame ir maišome,

O jos tiktai vaivorykštėje

Skaisčiai spindi…

Menka pievos gėlė

Kabinasi į žemę,

Žydi per šalnas,

Tampa balta balta,

Nors jos nebeskina,

O ji sau žydi,

Nes pievai reikalinga.

Ruduo ir mes

Priimu rudenį,

Koks jis yra,

Koks ir begali būti, –

Nurimsta audros,

Vasaros perkūnija,

Aprimsta vėjas pūtęs…

Mažiau gal būna saulės,

Daugėja debesėlių danguje,

Žvaigždelių naktį nesimato,

Medžiai apnuogina šakas,

Nutyla miškas,

Užlopo sūkurius…

Einu į rudenį,

Nepaslepiu žilos galvos,

Tai – mano turtas,

Jį duoda prigimtis,

Pagražina raukšle truputį...

Kas gi gražiau

Begali šiandien būti?

Gerumo akys

Savo kraštą matau

Tik meilės akimis,

Pavasarį ji – nuotaka,

Pasipuošusi žibutėmis

Ir plukėmis,

Vasarą liepa pražydusią,

Bitėmis aplipusią,

Peninčią motinėlę,

Avilyje vieną…

Savo gatves matau,

Kaip žmonių skruzdėlyną,

Į darbą bėgančius,

Statančius namus,

Auginančius vaikus

Dėl gėrio...

Savo gimtinę iš toli matau,

Prie šulinio pasvirusią,

Iš jo semiuosi

Vandenėlio tyro,

Geriu ir tave girdau,

Kaip sūnų, dukterį,

Vienintelius pasaulyje…

Savyje rudenį matau,

Kai krenta lapais

Saulė iš dangaus,

Miškus, laukus papuošia,

Po lapais – mano pėdos.

Geltonas lapas

Prailgsta rudens dienos,

Be saulės šviesos

Ilgėja vakarai,

Dažną nerimas kankina,

Tada ir gaila lapo vienišo,

Pakibusio ir plaikstomo,

Kol jis pasiekia žemę…

O žemėje – jau šalta,

Tveria ne kiekvienas,

Nuo vėjo neapsaugo

Šaltos sienos,

Mėnesienos…

Geltoni lapai – mano dienos,

Nesužaliuosiu tais pačiais,

Nors bus pavasaris ne vienas.

Pasakyta tyliai

Garbiname žemę,

Mylime dangų ir žvaigždes,

Paklystame Paukščių take,

Saulės spindulių tvane

Nusvylame…

Aukštiname motiną Mariją,

Meldžiame užtarimo,

Pas Tėvą einame,

Kad nusilenktume,

Atneštume duoklę – patyrimą.

Tėve mūsų, kurs esi danguje,

Po akmenėliu gulintis,

Ant kryžiaus gėlėmis

Apkaišytas…

Kuri tau šios dienos malda

Patinka?

Pasakyta tyliai.