Dienos skambesys

Saulėtekis žavus, –

Dienos pradžia,

Pakylu vis su saule

Ir einame drauge...

Pakyla akys lig dangaus,

Trumpam sustingstu...

Kiek ten minčių,

Lyg debesėliai plaukiančių,

Jie būna tarsi plunksnos,

Išsisklaidę ir vėlei suplaukia,

Panašūs į natas, –

Tai sielos muzika

Skambiausia,

Rašydama klausausi...

Dabar jau – vakaras,

Tokia graži saulės laida,

Raudonas ūkas pečius gaubia,

Dar pažiūrėsiu į žvaigždes,

Jos merkia akį,

Maukiasi...

Pamojusi ranka ir padėkojusi

Už visą dieną

Juoda skara – velėna

Apsisiausiu...

Juodi šešėliai

Nuvirsta medžiai ir nekertami,

Kirvio ašmenų nematę,

Sutreška tik liemuo

Ir nežinia, ko krenta...

O buvo dar jauni,

Nepragyvenę pusės amžiaus,

Žaliuoja dar viršūnė,

Prie žemės prisiglaudusi,

O po stuobriu

Juodi šešėliai kažką rašo,

Toliau tako nėra,

Jei eidamas sustojai,

Nesugrįši.

Dangaus prašau,

Kad laistytų pražydusias šakas,

Nors šiam pavasariui

Gyvenimą pratęstų.

Kiškio kopūstai

Kol medžių lapai

Žiedų neužstoja,

Marguoja kilimai

Nuo įvairių spalvų,

Mėlynus pakeitė balti,

Kai kur dar žydi ir žibutės,

Geltonų plukių puokštės

Puošia priesmėlį.

Kiškio kopūstai giriasi,

Kad jų žiedeliai,

Nors visai maži,

Bet žydi ir ant kelmo,

Net ant akmens užsilipa,

Visus nori matyti

Ir patys pasirodyti...

Paukščiai jiems pritaria:

Oi, kokie gražūs

Šie žiedai balti!

Tegu pažįsta juos vaikai maži.

Praregėjimai

Jaunystė – tik išbandymai,

Netikėtumai, klaidos,

Jais ir gyvename,

Galvojame daugiau,

Nei siekiais pamatuojame...

Kažko nepatirto ilgesys,

Atsitiktinumas – laimė,

Nežinoma šalis,

Gal išsispręs savaime...

Praeina metai,

Viskas išsisklaido.

Saulės šventė

Užliejo šaulė žemę

Savo spinduliais

Ir šilta sieloje,

Svajonės pildosi,

Kai pasimiršta žiemos pirštai,

Ilgai grasę šalčiu

Mažam paukščiui,

Vabalėliui.

Pavasaris – gražiausia šventė

Žemei motinai,

Inkile varnėnams,

Vaikui lopšyje,

Jo tyrai meilei

Savo motinai ir tėvui,

Viskam, kas žemėje

Gyveno ir gyvena.

Raudonos gėlės

Dar nesudygo rūtos,

Pernykštės neišsprogo,

Jos visą žiemą laukė,

Kažkas nuskins šakelę

Ir pasipuoš sau plaukus.

Palaimintą gyvenimą

Pati gamta pašaukia,

O priesaika – tai žodžiai,

Prilygstą šventai maldai.

Žemė prikelia žolę,

Tėvai vaikelį saugo,

Meilė – raudonas žiedas

Tarp žalių naujų lapų,

Trapus, bet ir žavingas,

Tarsi gėlių gyvenimas

Smėlio kalne,

Darželyje.

Perlai

Mūsų dienos – karolių vėrinys,

Po vieną perlą prideda

Ir mūsų atminty išlieka

Pats gražiausias...

Baltas sniegas,

Balta ieva pavasarį,

Mėnulio balkšvas veidas

Debesų būry

Tarp žvaigždžių spiečiaus,

Ten žiūrime ir klausiame

Savo žvaigždės – lemties,

Kas gera,

O kita kažkur jau krenta...

Vasarą paukščiai išperi,

Susiranda draugą,

Vaikučiai kiek paauga

Ir skuba į mokyklą jau visas būrys, –

Ruduo – dar vienas

Mūsų amžiaus perlas...

Žiema ilga

Paskęsta pusnyse,

Varvekliai, lyg skambučiai,

Pastogėse skamba...

Pravėriau lobių skrynią,

Parinkau tik tau –

Patį gražiausią.