Sena šaka

Netgi sena šaka

Miške reikalinga,

Ant jo ir samanos įvairios,

Žemei – trąša,

Pievagrybis prie jos išdygsta,

Pavasarį raudona kerpė,

O gal grybas

Patraukia akį ne vienam...

Ji nejuda, bet judina ją pašalas

Ir prašo: „Kelk ir eik,

Nebūk lazda,

Visiems našta.“

Tada keliu akis į dangų

Ir sau šnabždu:

„Už ką?“

Seni pamatai

Lankau senus namus,

Kur sodai nebežydi,

Apsamanojo paskutinė kriaušė

Po išdaužtais langais,

Šulinio svirties seniai nėra,

Gal buvo, bet supuvo

Ir akmenys palindo

Po žeme – nėra,

Nieko nėra...

Baisus šis žodis,

Lyg pamėklė,

Vis prieš akis ir mintyse.

Lankau tik miške pamatus,

Seniausiai užmirštus,

Išmėtytus,

Jų net istorijos nėra.

Gyvi tvenkiniai

Daugelyje vietų yra tvenkinių, –

Jie iškasti ir tyvuliuoja,

Kitur – marka,

Kur gaspadorius kasė

Sau – tik, savo žemėje,

Linmarkas durpynuose,

Kurios pasivedėdavo per žiemą,

Ten girdė karves, arklius...

Kasė ir molį,

O po juo atsiveria ir versmės,

Per vasarą ir žiemą

Kunkuliuoja,

Lyg kraujas gyslomis

Į pačias smegenis...

Tik smėlio duobėje

Paslepiami pavargę,

Ant jų užauga pamažu

Berželiai, karklai,

Vanduo čia – tyras,

Visavertis.

Muzikiniai pradžiamoksliai

Pats laikas, –

Medžiai sprogsta,

Susirasti beržą,

Kai jau sulos nėra,

Ir prisiglaudus pastovėti,

Kol mus apgaubs

Žalia lapų skara...

Balti beržynai,

Rausvi gluosniai,

Iš karklo sukau birbynes,

Su jomis grojau,

Kaip mokėjau,

Net pienės stiebas

Dažė man lūpas...

Šiaudo dūda – jau prabanga,

Nes pirma sėji,

Paskui apakėji,

Nukerti išdžiovintą saulės,

Tada ir muzika švelni,

Sava...

Kalbos palikimas

Taisyklės ar įstatymai

Rašomi ir taisomi,

Pasensta žodžiai,

O rašte lieka,

Dabar ir Mažvydą,

Ir Donelaitį skaitome,

Abu – kalbos istorija,

Per amžius bėga.

Motulės rankšluosčiai –

Tautos muziejuose,

Branginami ir šeimose,

Lyg mūsų vėliava.

Atsiverčiau vėl knygą –

Naują vadovėlį,

Patiesiau rankšluostį,

Kad grįžčiau į namus

Per baltą smėlį...

Prisiminimų lašai

Seni pažįstami – uola granito,

Čia ir prisiminimai surašyti,

Bendri ir vėjas, ir lietus,

Pavasaris vaiskus,

Ruduo – auksinis ir gražus...

Per veidą ritasi lašai,

Ar ašara, ar tik lietaus lašai –

Dar nežinai...

Dar vienas istorijos lapas

Pavasarį ir rudenį

Artojas aria,

Apeina savo sklypą

Laimindamas metus,

Pataiso biržę,

Nuo seno sukastus ribokšlius,

Anksčiau vadinamus kapčius.

Senelių dirvos – jau šeimos istorija,

Kartojasi net kraujyje vaikų,

Kasmet įrašoma po žodį,

Jeigu nesėji,

Dingsta iš akių...

Ir mūsų tėviškės dirvonai,

Molingi ar ant smėlio

Kalnelių geltonų,

Reikia apeiti ir žegnoti,

Įspausti žemėje, lyg ant duonos kepalo,

Paženklinti kryželiu,

Kitaip istorijoje

Bus lapų tuščių.

Skiriu Liudui Mažyliui