Krentu, krentu

Krentu, verkiu,

Kai vėjas raško,

Dar mus, visai mažus,

Nes bėga takeliu

Mažytis vaikas

Ir susibado į dyglius,

Tada ir jis pravirksta,

Darosi labai skaudu

Už mus abu...

Dabar juokiuosi

Iki pat ausų,

Kai moteriškės renka,

Sako, nuo reumato,

Kai sąnarius susuks,

Pavasarį nepasiekė

Žvakių baltų...

Guliu tarp lapų – šilta

Ir žemė atvira,

Išdygsiu ir užaugsiu,

Kaip vaiko delnuose...

Galbūt pamėgęs aukštį

Užkopsi pas mane?

Po daugel metų

Nieko nepirkau

Rupi poetų, muzikantų duona,

O sapnuose – jau genijus esi,

Rašai, niekas netaiso,

Tiktai žvaigždynai groja,

Ištiesęs kojas sau guli...

Jei numeta skatiką,

Dėkoji ir perki

Už jį vieną perliuką,

Mažytį, nes dar tokio neturi.

Prisisegi jį prie kepurės,

Atrodai, kaip visi,

Kurie tiek daug širdyje saugo,

Nuolat skubi ir vaidini

Turtuolį...

Jei sutinki vienmintį,

Jis tau – draugas,

Perpus vanduo ir duona

Ir viskas, ką turi.

Nubudęs pagalvoji:

„ Ką sau pasilieki?“

Bet vėl eini ir dalini...

Likimo žaisliukas

Saulė nesušildys bučiniu karštu,

Reikia vieno – karšto

Ir labai jautraus,

Kad sapnuotum net po metų

Ar kelių dešimtmečių,

Kaip net vėjas nebučiuos...

Pripratau, lyg prie rudens šalnų,

Prie vienatvės lango

Ir ilgos žiemos,

Tiktai negaliu suprasti,

Kam išskyrė mus,

Negaliu pamiršti šilumos jaukios.

Kam gi pasiskųsiu likimu,

Jei užstojo šviesą

Juodvarnis sparnu?

Kaštonai krenta

Žiūrėk, klevai liepsnoja,

Ne žvakė uždegta,

Kada saulutė leidžiasi ir kyla

Palikdama ilgas dienas...

Taip būna visada,

Kai rudens lapai ruošiasi

Ilgajam poilsiui,

Nes užgesins žiema.

Ir nieko keista,

Kad prisiminimai dyla,

Palieka artimas,

Kuris mintis sušildo,

Kaip du delnai kaštono,

Paleidžia ir į žemę krenta

Rudenį branda.

Ją vieną taip jaučiu,

Kaip niekada,

Papurtau šaką ir gailiuosi,

Nes ją ir vėjas kalbina

Slapčia...

Kokia šviesi naktis

Prie žydinčių kaštonų,

Prisimenu tik jų žvakes...

Deja,

Ten mūsų nebėra,

Mėnulio pilnatis trumpa.

Kasdien girdžiu

Žmogaus klausa – visa sielos esybė,

Ją girdime iš visumos,

Dažniausiai atrenkame,

Patikrintą, kas gryna,

O ir sumaišome, tarsi spalvas,

Išgautume vis naują,

Pasakome ir per atodūsius gamtos.

Iš jų – malda,

Sonata vakarinė,

Išpažintis dienos,

Tiktai tada pajuntame,

Kad tai – gyvenimas,

Per kurį einame

Nuo pat pradžios...

Iš amžių glūdumos

Erelis sklando laisvas,

Jo skrydis toks platus,

Apžvelgia iš aukštai pasaulį

Ir tyko mažiukus...

Jam niekas neprilygsta

Šūvio taiklumu,

Jis kaip šešėlis krenta

Iš dangaus...

Nereikia jam slapstytis, –

Ant didelių kalnų

Pūkuoti jo vaikai, –

Kai atneša ir peni,

Kitų, mažųjų, lieka kaulai,

Gyvybės likučiai...

Jėgos, didybės simbolis –

Erelis,

Jo atvaizdas ne viename herbe,

Bet kiek po juo mažųjų...

Ar susimąstei kada?